Suchergebnisse

Straipsnyje nagrinėjama R. Descartes'o žmogaus, kaip kūniškos ir mąstančios būtybės, samprata. Teigiama, kad R. Descartes praplėtė kūno sąvokos apimtį ir susiaurino sielos funkcijas, susiejo jas su mąstymo aktais. Kūniškas žmogaus buvimas intensyviai veikia sielos išgyvenimus. Mąstymas yra neabejotinai egzistuojantis, substanciškas ir žmogiškas fenomenas. R. Descartes, sekdamas šv. Augustinu, laikėsi radikalaus dualizmo: sielą ir kūną traktavo kaip lygiavertes, savarankiškas, substanciškas būtis, nereikalaujančias savo egzistavimo pagrindo. R. Descartes, griežtai atskyręs sielos ir materijos pasaulius, pakreipė gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus į materiją, kurios matavimas ir pseudomatavimas tapo mokslo raidos pagrindu. Autorius teigia, kad vertingiausia R. Descartes'o pažiūrose (nors ir nerealizuota) yra mąstančios esmės ir kūniškos substancijos vieningumo programa.