Suchergebnisse

1990 m. spalio 2–4 dienomis įvyko Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės bei Kultūros ir meno institutų parengta mokslinė konferencija "Humanizmo metmenys". Joje humanizmo problemos buvo grupuojamos į filosofines, sociologines, kultūrologines, gamtamokslines, nors buvo akivaizdi jų integracijos pastanga. Viena centrinių problemų – dvasingumas, kūryba ir kultūra, kaip humanizmo procesas. Pranešimus skaitė A. Vaišvila, A. Juozaitis, E. Lekevičius, J. Morkūnienė, J. Stepanovas (Maskva), M. Rožanskis (Irkutskas), J. Srėbalius, L. Vileitienė, A. Uždavinys, Z. Morkūnas, H. Arnašius, S. Kanišauskas, J. Krikštopaitis ir kiti. Teigta, kad humanizmo filosofija atsiduria socialinių pokyčių lauke ir ima jame veikti. Humanizmo teorijos funkcija daugiausia buvo suprantama kaip paties tyrimo objekto formulavimas iš humanistinių pozicijų, o tai reiškia kūrimą įrankio, padedančio žmogui kontroliuoti ir tobulinti jo būties sąlygas. Dvasingumas, kūryba, kultūra suvokiami kaip humanizavimo proceso esminiai mazgai.

Straipsnio tikslas – patikslinti humanizmo sąvoką ir pateikti marksistinės humanizmo teorijos svarbiausius principus. Tiriant humanizmo sąvokos turinį mokslinio ir vertybinio santykio su objektyvia realybe požiūriu, atskleidžiamas humanizmo teorijos santykis su etiniu ir ideologiniu marksistinės humanizmo koncepcijos aspektu. Ši koncepcija atskleidžia subjektyvias sąlygas, lemiančias humaniškos visuomenės raidą, – sąmoningai veikiančių subjektų visapusiškas savybes, sugebėjimus, mokslo ir meno žinias bei pastangas jas pritaikyti objektyvių sąlygų sukūrimui – komunizmo materialinės-techninės bazės, komunistinių gamybinių santykių formavimui. Daroma išvada, kad marksistinio humanizmo sąvoka apima ir mokslinę teoriją, atskleidžiančią humaniškos visuomenės sukūrimo būdus, ir praktinį veiksmą – realių humanizmo sąlygų sukūrimą. Humanizmo sąvoka apibūdina ir dorovinės sąmonės bei dorovinių santykių reiškinius – etikos kategorijų sistemoje ji išreiškia aukščiausią žmonių santykių įvertinimą. Humanizmo teorija taip pat tiria visuomenės istorinės pažangos dėsningumus ir vidinius mechanizmus.

Aprašoma 1975 m. gegužės 5 d. vykusi konferencija, skirta socialinių vertybių problemoms. Pranešimuose buvoma gvildenamos šios problemos: socialinių vertybių kaip sudėtingo reiškinio išsami empirinė charakteristika, dorovinių vertybių klausimas, estetinės vertybės, humanizmas, meno specifika ir meno vertybės, tuometinės sovietinės visuomenės vertybės, vertybinių orientacijų ir individo veiklos motyvacijos sąveika, darbas, kaip svarbiausia gyvenimo vertybė, ir kita. Taip pat buvo apžvelgta amerikiečių kultūrinės antropologijos atstovo J. Merdocko kultūros kitimo koncepcija.

1971 m. lapkričio 27 d. Vilniaus universitete įvyko respublikinė mokslinė konferencija "Menas ir visuomenė", kurią surengė universiteto Filosofijos katedra. Konferencijoje dalyvavo universiteto ir Mokslų akademijos filosofai ir sociologai, miesto meno darbuotojai. Buvo perskaityta 17 pranešimų, įvairiais aspektais gvildenančių meno ir visuomenės santykio problemą. Pranešimus skaitė Ž. Jackūnas, S. Rapoportas, J. Mureika, A. Katalynas, J. Morkūnienė, Z. Morkūnas, N. Juršėnas, R. Žibaitis, K. Stoškus, E. Šidiškis, S. Venskevičius, E. Vasilevskis, R. Žičkytė ir kiti.