Suchergebnisse

Straipsnyje apžvelgiama lietuviškosios egzistencinės filosofijos pradininko Juozo Girniaus ikiemigracinio laikotarpio kūryba. J. Girnius aprašė egzistencializmo šaltinius, nurodė esminį skirtumą tarp ateistinio ir teistinio egzistencializmo, aptarė M. Heideggerio ir K. Jasperso konceptualinius nesutarimus. Jis bandė visapusiškai aptarti M. Heideggerio filosofinę sistemą, jos reikšmę kultūrai bei poveikį žmogaus apsisprendimui. J. Girnius kritiškai vertino nagrinėjamo filosofo dorovės sampratą, jos teiginį, kad dorovės normos yra laikinos, kritikavo ją iš teistinių pozicijų. J. Girnius teigė, kad kultūros plėtotė negalima be filosofijos, nagrinėjo žmogaus elgesį ir jo veiklos motyvus. Kančios kategoriją aiškino nustatydamas jos santykį su atsakomybės suvokimu, kasdienybės baime. Teigė, kad sugebėjimas ištverti kančią yra svarbiausias žmogaus vertės matas. Nagrinėjo asmenybės kūrybines galias ir jos santykį su visuomene (mase) bei kliūtis, trukdančias atsiskleisti asmenybei. Analizavo tikėjimo ir moralės sąveiką bei kaip šie veiksniai ugdo žmogaus asmenybę.

Trumpame straipsnyje glaustai pristatomi pirmojo XX a. profesionalaus lietuvių filosofo Romano Bytauto (1886–1915) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. 1905 m. jis įstojo į Maskvos universiteto Gamtos fakultetą, vėliau perėjo į teisę, po to studijavo Istorijos-filologijos fakultete. Už diplominį darbą apie W. Wundto sielos sampratą gavo aukso medalį. Buvo paliktas Maskvos universiteto Filosofijos katedroje ruoštis profesūrai. R. Bytautas pabrėžė filosofinio išsilavinimo būtinybę, didelį dėmesį skyrė kalbos problemoms. Aktyviai dalyvavo lietuvių periodikoje, polemizavo su P. Dovydaičiu. 1913 m. susirgo kaulų džiova.

Straipsnyje aptariami tarpukario lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio filosofijos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad jis siekė nustatyti filosofijos reikšmę žmogaus gyvenimui ir jos santykį su kitais mokslais bei veiklos formomis. S. Šalkauskio gyvenimo filosofiją sudaro prigimties, kultūros ir religijos filosofijos. Ši sistema nebuvo užbaigta, suformuluotos tik atskiros kultūros filosofijos idėjos. Svarbiausia kultūros filosofijos problema S. Šalkauskis laikė kultūrinį veiksmą, taip pat nagrinėjo individo ir masių santykį vertybių kūrime, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su atitinkamu visuomenės kultūriniu lygiu. Filosofas kultūrą laikė vidiniu intelektualiniu asmenybių (taip pat ir žmonijos) turtingumu, o civilizacija yra daiktinės, materialinės visuomenės nuosavybės išraiška – tai kultūros objektyvacija išorinėmis priemonėmis. Nors civilizacija ir yra viena iš kultūros raidos pakopų, bet ji neišsemia visos kultūros, kartais net stabdo pastarosios plėtotę.

Straipsnyje nagrinėjama kultūros sąvoka, jos struktūra ir tyrimo galimybės. Kultūra yra žmogaus veiklos produktas. Kultūros lygis sąlygoja intelektualinę ir gamybinę žmogaus veiklą, o kartu ir pačios kultūros tyrimo galimybes. Mokslas visada yra antrinis fenomenas, sąlygotas epochos kultūros. Tyrinėjant kultūrą, reikia išsiaiškinti jos struktūrą – sluoksnius ir elementus (fenomenus). Pažinimo procese sukuriami kultūros modeliai. Aptariami kultūros tyrimo metodai. Analitinis metodas apdoroja empirinius faktus, pateikia konkrečios epochos, tautos portretas. Kultūros modeliai kuriami remiantis empiriniais faktais. Autorius skiria tris nacionalinės kultūros sluoksnius: istorinį (tradiciją), kitų tautų įtaką ir šiuolaikinę kūrybinę potenciją. Tyrimų galimybes sąlygoja istorinė situacija ir ją sukuriantis visuomenės intelektualinis lygis. Skiriama materialioji ir dvasinė kultūra. Pateikiamas kultūrologijos skirstymas į bendrąją kultūros teoriją, kultūros sociologiją ir kultūros istoriją. Kultūros teorija formuluoja bendrus tyrimų principus, kultūros sociologija pateikia epochos portretą, o kultūros istorija empirinius faktus mėgina susieti į vieningą sistemą.

Straipsnyje apžvelgiami svarbiausi žymaus XVIII a. gamtininko, švietėjo, dėsčiusio ir Vilniaus universitete, Georgo Forsterio (1754–1794) gyvenimo ir kūrybos bruožai. Vilniuje jis dėstė sensualizmo pagrindus, supažindino su šviečiamosios filosofijos idėjomis, taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, tvarkė kelionės aplink pasaulį metu surinktą kolekciją. Pasak filosofo, niekas neturi teisės keisti kitų tautų gyvenimo būdo, nors jis ir neatitiktų įprastų elgesio normų. Žmogų G. Forsteris traktavo kaip gamtos dalį, mėgino parodyti žmogaus kūno sandaros, jo būdo priklausomybę nuo klimato. Visų egzistuojančių reiškinių priežastys yra materialaus pobūdžio. Žmogaus intelektas yra vystymosi produktas: kuo aukštesnis tautos intelektas, tuo labiau ji pažengusi nuo gentinės santvarkos. Straipsnyje apžvelgiama G. Forsterio ir I. Kanto diskusija apie pažinimo principus ir žmogaus kilmę: pirmasis atkreipė dėmesį į genetinius organizmų ryšius, o antrasis labiau akcentavo vystymosi procesą. I. Kantas manė, kad pažinimas yra tam tikrų principų taikymas gamtos reiškiniams, o G. Forsteriui teorinis pažinimas tėra empirinių reiškinių apdorojimas.

Pozityvistinė filosofija XIX a. padarė didelę įtaką įvairioms žmogiškojo žinojimo sritims. Su ja buvo susipažinę ir kai kurie to laikotarpio lietuvių publicistai. Nors Lietuvoje ir nebūta nuoseklių pozityvizmo sekėjų, atskiros pozityvizmo idėjos buvo plačiai paplitusios: buvo žinomi A. Comte'o, H. Spencerio, E. Renano, C. Letourneau darbai. Jų idėjos buvo panaudojamos kovoje prieš klerikalizmą, populiarinant evoliucionizmą. Pozityvistiniais principais grindžiama etika priešpriešinta žmogaus religinei koncepcijai. Pozityvistinė metodologija turėjo įtakos kai kuriems J. Šliūpo, J. Adomaičio, V. Dembskio ir kitų XIX a. Lietuvos publicistų darbams, kuriuose lietuvių skaitytojai buvo supažindinami su pozityvistų idėjomis. Pozityvistinė filosofija, šalia vulgariojo materializmo, buvo religinės pasaulėžiūros opozicinių jėgų teorinis pagrindas. Ji padėjo įsitvirtinti Lietuvoje gamtos mokslų atradimais pagrįstai pasaulėjautai.

Apžvelgiama J. Minkevičiaus daktaro disertacija "Katalikybė ir nacija" bei jos gynimo procedūra. Oficialieji oponentai: Ch. Momdžianas, M. Mčedlovas, V. Jevdokimenka. Disertacijoje analizuojami oficialūs Katalikų bažnyčios dokumentai, jos pozicija nacionaliniu klausimu įvairiose šalyse, apžvelgiamos šia tema esamos tarybinėje bei užsienio istoriografijoje koncepcijos, katalikiškosios ir nacionalinės priklausomybės suvokimo atspindžių sąmonėje sąveika. Visapusiškai analizuojama krikščioniškojo humanizmo koncepcija, jos metodologinis pagrindimas, parodomas jos ir marksistinės žmogaus koncepcijos principinis skirtumas.

Straipsnyje trumpai pristatomi vokiečių egzistencinės filosofijos atstovo Karlo Jasperso (1883–1968) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jis siekė sukurti mokymą apie galimų požiūrių į pasaulį tipus. K. Jasperso filosofinių apmąstymų centre – ribinės žmogaus situacijos, kuriose pasireiškia tai, kas besąlygiška, neišvengiama (liga, kaltė, mirtis ir pan.). Svarbiausios jo filosofinės sistemos kategorijos yra laisvė, istoriškumas ir komunikacija (ryšys) su kitais žmonėmis. Šios kategorijos turi atspindėti žmogaus egzistavimo esmę. Būtis gali būti skirstoma į akivaizdžią būtį pasaulyje, egzistuojančią (tikrą) būtį ir transcendentinę būtį savyje; šias būties rūšis atitinka orientacijos pasaulyje filosofija, egzistencinis švietimas ir metafizika, kuri turi atskleisti absoliutaus pasaulio paslaptis. Ne būties baigtyje, o jos sudužime labiausiai suvokiama pati būtis. Žmogaus egzistavimas apsuptas paslaptingų simbolių ir ženklų, kurių žmogus nepajėgia paaiškinti. Filosofijos tikslas yra pamėginti protu suvokti viešpataujantį tikrovėje iracionalumą bei suprasti jį kaip bet kokio protingo prado šaltinį.

Straipsnyje teigiama, kad XIX a. socialinė ir tautinė carizmo priespauda Lietuvos visuomenės veikėjus vertė analizuoti šalies ateities raidos perspektyvas. Dar XIX a. pirmoje pusėje Lietuvos opoziciniuose sluoksniuose vyravo nuomonė (S. Daukantas, J. Goštautas, L. Jucevičius, S. Konarskis, K. Zabitis), kad feodaliniai baudžiaviniai santykiai yra naikintini, nes jie nėra našūs ir prieštarauja žmogaus prigimčiai. Šie sluoksniai Lietuvos ateitį siejo su buržuazinio tipo valstybės sukūrimu. Stambieji žemvaldžiai išsivadavimą suprato kaip santykių, buvusių iki Lietuvos įjungimo į Rusijos sudėtį, atkūrimą. Z. Sierakauskas, M. Akelaitis puoselėjo daugiatautės federacinės valstybės sukūrimo idėją. Kiti (E. J. Daukšys, K. Kalinauskas) nepritarė Žečpospolitos atkūrimui, Lietuvą siekė atriboti nuo Lenkijos, Lietuvos ateitį siejo su socialinės priespaudos panaikinimu ir demokratinės valstybės įkūrimu. L. Ivinskis, M. Valančius svarbiausiu uždaviniu laikė nutautėjimo stabdymą organizuojant lietuviškos spaudos platinimą.

Cruel social and national oppression forced Lithuanian thinkers to analyse future prospects of the country. They took an interest in the most suitable economic relations to Lithuania, in the fate of the Lithuanian nation. A great number of our thinkers of that period approved of the idea of founding the bourgeois type of the state. Opinions differed on the second question: some, e.g., P. Dalevskis, J. Geištoras, considering Lithuania annexed to Poland forever, denied both its political and cultural independence and looked upon Lithuania as a future province of Poland; others (M. Akelaitis, S. Sierakowski) maintained the view that the best way out is to merge neighbouring countries into a federal state, every state having its equal rights and absolute autonomy. The third group (E. J. Daukšys, K. Kalinauskas) strove to establish an independent state of Lithuania; the fourth group (L. Ivinskis, M. Valančius) did not solve the problem of Lithuania's system, considering it a future problem, and tried their best to preserve the national originality of the Lithuanian. ; Straipsnyje teigiama, kad XIX a. socialinė ir tautinė carizmo priespauda Lietuvos visuomenės veikėjus vertė analizuoti šalies ateities raidos perspektyvas. Dar XIX a. pirmoje pusėje Lietuvos opoziciniuose sluoksniuose vyravo nuomonė (S. Daukantas, J. Goštautas, L. Jucevičius, S. Konarskis, K. Zabitis), kad feodaliniai baudžiaviniai santykiai yra naikintini, nes jie nėra našūs ir prieštarauja žmogaus prigimčiai. Šie sluoksniai Lietuvos ateitį siejo su buržuazinio tipo valstybės sukūrimu. Stambieji žemvaldžiai išsivadavimą suprato kaip santykių, buvusių iki Lietuvos įjungimo į Rusijos sudėtį, atkūrimą. Z. Sierakauskas, M. Akelaitis puoselėjo daugiatautės federacinės valstybės sukūrimo idėją. Kiti (E. J. Daukšys, K. Kalinauskas) nepritarė Žečpospolitos atkūrimui, Lietuvą siekė atriboti nuo Lenkijos, Lietuvos ateitį siejo su socialinės priespaudos panaikinimu ir demokratinės valstybės įkūrimu. L. Ivinskis, M. Valančius svarbiausiu uždaviniu laikė nutautėjimo stabdymą organizuojant lietuviškos spaudos platinimą.

Straipsnyje pristatoma italų visuomeninio politinio veikėjo ir filosofo Antonijaus Gramscio (1891–1937) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad A. Gramscis nagrinėjo pasaulėžiūrą italų visuomenės sąmonės kontekste. Jis rėmėsi K. Marxo, A. Croce's, kai kurių kitų neohėgelizmo atstovų idėjomis. Filosofas teigė, kad kiekviena filosofinė sistema atspindi savo epochos lūkesčius ir interesus. Jis kritikavo vulgarųjį sociologizmą ir dogmatizmą. A. Gramscis pabrėžė, kad analizuodami mąstytojo indėlį į visuomeninės nuomonės susiformavimą, turime nustatyti jo ryšį su praeities kultūra, dabartimi, bei tiksliai išsiaiškinti, ką jis iš tikrųjų galvojo vienu ar kitu klausimu ir ką mes manome apie jo pažiūras. Filosofas nagrinėjo kritikos metodą, pabrėžė kritikos pagrįstumą: jo teigimu, kritikuojant yra būtina įsigilinti į oponentų argumentus, o galutinė ir viską apimanti kritika yra negalima.

Santrauka ruošiama

Santrauka ruošiama

Straipsnyje glaustai pristatomi Žygimanto Liauksmino (1597-1670) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Svarbiausiame jo darbe "Iškalbos praktika, arba retorikos meno taisyklės", skirtame oratoriaus kalbos analizei, juntama stipri atgimimo epochos dvasia. Jis kritikuoja įsigalėjusį barokinį kalbos stilių, kelia gimtosios kalbos vartojimo svarbą, reikalauja plėtoti mokslą ir meną pagal gamtos dėsnius. Mokslininko nuomone, visur turi vyrauti logika, blaivus protas ir nuoseklumas. Ž. Liauksmino darbe jaučiama tam tikra scholastinės argumentacijos kritika. Jis daug prisidėjo prie iškalbos, mokslinių ginčų teorijos, mokslinio mąstymo ir kalbos kultūros ugdymo.