Suchergebnisse

This article aims at contributing to understand Portuguese past and present social policies, within a European, global context. It questions the existence of 'new' assumptions for 'new' social needs. Firstly, social policies contexts and fundaments from the welfare state to the pluralistic welfare and workfare are approached and contrasted, while trying to understand the European social agenda in an age of globalization. Secondly, the new social contract and 'new' generation policies are discussed, while privatization, public responsibility or poverty criminalization problems are questioned. Inequalities, Policies of Difference and their current influences, assumptions, claims and dilemmas are also brought into debate. Finally, some recent Portuguese social inclusion policies, their priority areas and plans are presented and debated, and its economical bases are discussed with a focus on human fulfilment and happiness. ; Straipsniu siekiama prisidėti prie Portugalijos socialinės politikos analitinio diskurso europinio bei globalinio plėtojimo. Pirma, straipsnyje analizuojamas socialinės politikos turinys pereinant nuo gerovės valstybės prie pliuralistinės gerovės ir "workfare" modelio, apžvelgiama europinė socialinė globalizacijos amžiaus dienotvarkė. Antra, nagrinėjamas "naujasis" socialinis susitarimas ir "naujosios" kartos politika, apžvelgiamos privatizacijos, nelygybės, visuomeninės atsakomybės bei skurdo kriminalizacijos problemos. Galiausiai, apžvelgiamos dabartinės Portugalijos socialinės integracijos politikos prioritetinės sritys bei veiksmų planai, vertinamas jų ekonominis pagrindimas.

Socialinė politika vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių gyvenimus. Siekiame išsiaiškinti, kaip posovietinė pertvarka socialinės politikos srityje keičia šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo eigą. Siekiant šio tikslo, straipsnyje naudojama L. Leiseringo ir R. Walkerio (1998) pasiūlyta "gyvenimo eigos politikos" analizės schema. Analizė rodo, kad Lietuva iš savo autoritarinės praeities paveldėjo stiprius gyvenimo eigos struktūravimo, integracijos ir normų formavimo mechanizmus. Vis dėlto šie mechanizmai silpsta arba yra adaptuojami prie šiuolaikinio socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Dėl to šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti pofordistiniam gyvenimo eigos režimui, kuris pasižymi gyvenimo eigos destandartizacija, depolitizacija ir didesniu socialinės politikos institucijų lankstumu. Perėjimas prie šio gyvenimo eigos režimo mūsų šalyje įvyko vėliau, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis. Dabartinį gyvenimo eigos politikos režimą Lietuvoje taip pat galima apibūdinti kaip silpnai integruotą "segmentuoto saugumo" modelį, kuriam būdingas atotrūkis tarp tų, kurie dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, ir tų, kurie yra už jos ribų.

One of the most important changes in the development of population in European Union (EU) is demographic ageing - due to remarkable reductions in fertility levels and increasing life expectancy, the proportion of persons aged 60 and over is increasing very rapidly. The actual size of the elderly population in several EU countries already exceeds the projected estimations for 2010. These demographic challenges confirmed the importance of social affairs for its policy agenda. In combination with technological, structural and political change, Economic and Monetary Union (EMU) and the prospects for further enlargement of the Union to the East, socio-demographic trends had intensified pressures on welfare systems, raising questions about the feasibility and desirability of achieving a common social policy and about the future shape of the "European social model". The emphasis placed on workers' rights in the Community's and Union's treaties and charter signalled that European social policy was only indirectly concerned with categories of the population who did not gain entitlements to social protection as active members of labour force. The Treaty establishing the European Economic Community, later the Single European Act and the Treaty on European Union made no reference to older people. A statement on European policy for this potentially disadvantaged category of former or would be workers was, however, introduced into the Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers and a new article on non-discrimination in the Treaty of Amsterdam identified age among the areas where discrimination was to be eliminated. ; Spartus ES valstybių demografinis senėjimas XX–XXI amžių sandūroje bei šio proceso prognozės kelia didelį susirūpinimą socialinės politikos kūrėjams: kaip užtikrinti lygias galimybes visoms kartoms ir integruoti pagyvenusius žmones į visuomenę. Siekiant spręsti šias problemas, nauji uždaviniai kyla socialinių paslaugų, pensijų, darbo rinkos politikos ir kitoms sritims. Straipsnio tikslas – įvertinti visuomenės demografinio senėjimo padarinius ir aptarti socialinės politikos pagyvenusiems formavimąsi ES valstybėse. Šiuo tikslu aptariami gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai ir demografinio senėjimo veiksniai ES valstybėse, analizuojama socialinės politikos pagyvenusiesiems raida nuo Europos Bendrijos sukūrimo iki paskutiniosios Europos Sąjungos plėtros į Vidurio ir Rytų Europą bei išryškinamas jos vaidmuo integraciniuose procesuose.

2022 m. spalio 14 d. Vilniaus universitete vyko II kasmetinė nacionalinė socialinės politikos konferencija "Gyvenimo kelias ir jo krizės: kaip (ar) veikia Lietuvos socialinė politika?"Universiteto g. 3, Vilniushttps://youtu.be/oBGfbjJijPY

Particularly in the last thirty to thirty-five years, concerns with gender equality in citizenship have given room to a great diversity of policies aimed at overcoming inequalities in the organization of labour, in the family and intimacy, in politics, and so forth. These policies have emerged worldwide and in the European Union, having been (re)contextualized in the national spaces. Building on talks with women from Belgium, Lithuania, the Netherlands and Portugal, this article gathers their views on the social policies in their countries within this European context. This article tries to analyse the ways social policies in these countries, have (or have not) taken into account the issue of gender equality as a right and a priority. First we will focus on the emergence of the gender concern and the consequent production of legislation in Europe. Then we move on to analyze effective constraints to the insertion of women into the labour market and the inherent social benefits, according to the countries' locations. Women voices give a glance into countries' policies, by referencing some specific examples. ; Per paskutiniuosius 30–35 metus susirūpinimas lyčių lygiomis teisėmis pilietiškumo aspektu lėmė politikų įvairovę, kurių tikslas sumažinti nelygybę darbo rinkoje, šeimoje, politikoje ir t. t. Tokios politikos atsirado visame pasaulyje, įskaitant Europos Sąjungą, ir buvo pritaikytos nacionalinėse erdvėse. Remiantis dokumentų analize ir pokalbiais su moterimis Belgijoje, Lietuvoje, Olandijoje bei Portugalijoje, šiame straipsnyje analizuojamas moterų požiūris į jų šalyse vykdomą Europos socialinę politiką ir bandoma atskleisti, kokiais būdais ši politika kiekvienoje šalyje atsižvelgia į moterų lygias teises kaip prioritetinę sritį. Pirmiausia straipsnyje rašoma apie lyčių problemos atsiradimą ir teisinės bazės Europoje kūrimą. Po to analizuojamos efektyvios moterų įtraukimo į darbo rinką priemonės ir socialinė pagalba, priklausomai nuo šalies. Moterų pasakojimai, paremti konkrečiais pavyzdžiais, atskleidžia šalių socialinę politiką. [.]

The paper analyzes the process of homeless social exclusion, its stages, also main levels and factors of exclusion. In the article it is maintained that not only heavy economic situation (destitution of home, unemployment, low incomes) of the homeless, intermitted social links and insufficiently effective social policy of the state condition their exclusion, but also individual spiritual and mental features of the homeless themselves that determine their stigmatization and ostracism. Social exclusion of homeless is a double-sided process: firstly, it is predetermined by the peculiarities and conduct of the individual, secondly – by the social environment where he lives. ; Straipsnyje analizuojamas benamių atskirties procesas ir jo etapai, nagrinėjami pagrindiniai atskirties formavimosi lygmenys ir veiksniai. Parodoma, kad benamių atskirtį lemia ne tik jų sunki materialinė padėtis ir nutrūkę socialiniai ryšiai, bet ir nepakankamai efektyvi valstybės socialinė politika bei pačių benamių asmeninės dvasinės savybės, lemiančios jų stigmatizaciją ir atstūmimą. Socialinė benamių atskirtis yra dvipusis procesas: viena vertus, ją sąlygoja paties žmogaus asmenybės struktūra ir elgsena, kita vertus – socialinė aplinka, kurioje jis gyvena.

The emphasis in the Community's and Union's treaties and charter on workers' rights and on the need to create conditions that would facilitate freedom of movement of labour between member states explains why issues concerned with the employment and equalization of working conditions have always been high on the policy agenda. With the launch of the European Monetary Union (EMU) and Euro, the debate on European solutions shifted focus towards structural policies, which are the necessary complement to the macroeconomic policy mix under EMU. Employment is the key ingredient of this debate. Indeed employment cuts across all the challenges of enlargement, the new financial framework and the EU structural funds, the promotion of economic and social cohesion, and institution reform. Throughout the 1970's and 1980's employment was present in the minds of the leaders of the then EEC when the four freedoms of movement of goods, services, capital and labour were promoted in Single Market. The subsequent evolution of employment strategy can be divided into two periods, the watershed of which is marked by new Treaty of Amsterdam, signed in October 1997. Before Amsterdam, employment and labour market policy was the sovereign domain of the Member States. The treaty does not change the basic principle that Member States take primary responsibility for employment policy. But it does entrust the European institutions, the Council and the Commission with a much stronger role, new tasks and more forceful tools. It involves the European Parliament more closely with the decision making process. Also, the responsibilities of the social partners and their opportunities to contribute are enhanced through the inclusion of the Social Protocol into the Treaty. Leaders of many Member States have been at the forefront in coordinating and implementing the European employment strategy. ; Europos Sąjunga (ES) vykdydama užimtumo ir socialinę politiką, siekia užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę, žmogaus orumą atitinkantį gyvenimo lygį, sudaryti galimybes gyventi aktyvioje, integruotoje ir sveikoje visuomenėje. Ši politika padeda gerinti didžiosios dalies ES piliečių, tarp jų ir bedarbių, pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, socialiai atskirtųjų, darbo rinkoje skriminuojamų žmonių gyvenimą. Tai atitinka vieną svarbiausių ES socialinės politikos principų – piliečių solidarumo principą, būtiną kuriant stabilią visuomenę bei skatinant nuolatinį klestėjimą, kuris yra Europoje veikiančio socialinio modelio atskaitos taškas. ES gyventojai nepaliekami rinkos jėgų valiai – jie turi galimybę naudotis viena stipriausių pasaulio socialinės paramos sistemų. Straipsnio tikslas – atskleisti ES vykdomą užimtumo, kaip socialinės gerovės garanto, politiką, išanalizuoti ją lemiančias ES sutartis, aptarti ES socialinės politikos transformacijas pereinant prie vidaus rinkos ir įsigaliojus ES pilietybei. Tyrimo metodai – dokumentų, mokslinės literatūros analizė.

The article scrutinizes issues regarding the definition of wealth or poverty and reac­tion to crime as reflected by the number of prisoners in the development of West European countries as well as the development of the new member states, former countries in transition. Authors point out the problem of implementations of the principles of democracy, economic development not only in new member states, but rather globally. They stress that the traditional criterion for measuring wealth (GDP) is not sufficient to understand and evaluate different social phenomena, including crime and crime policy. For the more precise evaluation we need a so-called Human Poverty Index (HPI) which is a multidimensional measure of poverty. The HPI shows deprivation in four basic dimensions: health, education, material standards and social exclusion. Using this tool authors emphasize strong correlation between inequality and the number of prisoners in the transition countries, which leads to a conclusion that countries in transition when establishing democracy do not care much about the welfare state by introducing a safety net. The consequence is that a small part of the population became extremely rich, preventing, thus, democratic development of a political system. Authors criticize that in most cases transition countries blindly follow USA, instead of creating a welfare state. With this regard it should be stressed that widening the gap between rich and poor citizens in transition countries raise threat to democratic system turning into an oligarchy. Furthermore, it leads to the more tough approach towards crime and crime policy. ; Straipsnyje svarstomi klausimai, susiję su, viena vertus, skurdo ar turto apibrėžimu, bei, antra vertus, reakcija į nusikaltimą Vakarų Europoje bei naujosiose Europos Sąjungos narėse. Autoriai pabrėžia, jog tradicinis bendro vidaus produkto kriterijus nėra pakankamas įvertinti skurdą ir suprasti tokiems reiškiniams kaip nusikalstamumas ir nusikalstamumo kontrolė. Šiam tikslui reikalingas žmogaus skurdo indeksas, daugiamatis skurdo rodiklis. Žmogaus skurdo indeksas atskleidžia atskirtį keturiuose lygmenyse: sveikatos, išsilavinimo, materialaus aprūpinimo standartų bei socialinės atskirties. Naudodamiesi šiuo įrankiu autoriai parodo stiprią koreliaciją tarp nelygybės ir įkalintųjų skaičiaus naujosiose Europos Sąjungos narėse. Daroma išvada, jog šiose valstybėse demokratijos įgyvendinimas atsietas nuo gerovės valstybės formavimo. Dėl to maža populiacijos dalis virsta ypač turtinga, o demokratijos raida ribojama. Autorių požiūriu, dažniausiai Jungtinės Amerikos Valstijos, o ne gerovės valstybė, yra laikomos raidos modeliu. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina obligarchijos grėsmė, kylanti dėl didėjančio atotrūkio tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių piliečių.

The article is devoted to the formation of the multiculturalism policy in Canada. Main stages of Canadian history and their role in the emergence of multicultural ideology of the state are traced. Analyzing the successful Canadian experience in the effective regulation of internal national conflicts, are made conclusions about the reasons for such an efficient performance. ; Straipsnyje analizuojama Kanados daugiakultūrė politika. Pateikiami pagrindiniai Kanados istoriniai etapai, kurie yra siejami su daugiakultūre politika. Analizuojama Kanados patirtis sprendžiant ir efektyviai reguliuojant nacionalinius vidinius konfliktus. Ši patirtis, kaip teigia autorius, ypač aktuali Ukrainos visuomenei. Straipsnio tikslas yra išnagrinėti Kanados daugiakultūrę istorinę raidą ir pateikti daugiakultūrės politikos ir švietimo sąsajas.Mokykla, švietimas eina demokratijos keliu. Tai daugialypis ir problemiškas procesas, turintis bendrų bruožų, nepaisant šalyse, regionuose vyraujančių skirtingų socialinių, politinių, etninių sąlygų. Demokratinis ugdymas grindžiamas pliuralizmo, įvairovės, kaitos idėjomis, kurios keičia mokymo turinį. Šiandieniame pasaulyje daugiakultūris švietimas yra neatsiejamas nuo vyraujančių etninių grupių ir jų identiteto. Galimos dvi atskirų tautų išlikimo ir raidos kryptys. Pirma, kad didžiosios etninės grupės sunaikins mažų etninių grupių identitetą ir juo grindžiamą švietimą. Antra, konstruktyvus dialogas tarp etninių grupių vaidina svarbų vaidmenį švietimo srityje.

By arguing for the multicultural dimension to be employed in social policy as well as in social work studies in Lithuania, the article aims at explicit display of arguments for the anthropological perspective and anthropology itself to be applied for the implementation of that dimension. The article discusses applicability of such anthropological essential as sensitiveness to human nature. Conceptualized as analytical perspective of cultural relativism it enables "opening up and voicing" cultures and heritages of the most overlooked and marginalized social groups. Another key point of the discipline is to study people's lives from "their point of view". Such emic approach and prevailing usage of the field research methods enables the most vulnerable groups "to be heard" and it could become critical in particular in solving problems of misrepresentation of those groups. It is also stressed in conclusion that the best use of anthropology in multiculturalism-enhanced social work is its fieldwork-oriented methodology. So it could be the most instrumental as applied science, i.e. by monitoring social mobility, integration/segregation, acculturation processes and conflict situations of subaltern, migrant and minority groups as well as by being able to provide counseling, reconciliation and to develop multidimensional tolerance by using particular culture informed knowledge as well as skills of intercultural dialog. ; Laikantis nuomonės, kad Lietuvos socialinėje politikoje ir socialinio darbo studijose būtina taikyti multikultūrinį požiūrį, šiame teoriniame straipsnyje siekiama pateikti keletą argumentų "už" ir, juos svarstant, atsakyti į klausimą, kaip antropologinė perspektyva ir pats antropologijos mokslas gali buti panaudotas šiam požiūriui įgyvendinti. Straipsnyje pristatomos tokios principinės antropologinės nuostatos kaip jautrumas žmogiškajai (kultūrinei) prigimčiai – žinomas kaip kultūrinio reliatyvizmo principas, jis "atveria" pačių labiausiai užmirštųjų ir atstumtųjų socialinių grupių kultūras kaip lygiavertes. Kita nuostata – metodologinė, siekianti pažinti kultūras ir visuomenes jų pačių požiūriu, t. y. taikant eminę perspektyvą bei antropologinius lauko tyrimo metodus, kurie padeda "išgirsti" pačias pažeidžiamiausias grupes. Tai itin svarbu siekiant išvengti dažnai pasitaikančio iškreipto minėtų grupių problemų pateikimo. Šios ir kitos straipsnyje pateiktos antropologinės nuostatos bei analitinės perspektyvos yra kaip argumentai "už" ir būdai, kaip įgyvendinti multikultūralizmo aspektą socialinėje politikoje ir socialiniame darbe. Straipsnis baigiamas išvada, kad efektyviausia, ką antropologija gali duoti įgyvendinat multikultūrinę dimensiją Lietuvos socialinėje politikoje bei socialinio darbo studijose, yra jos metodologinė orientacija į lauko tyrimus. Todėl ji gali geriausiai pasitarnauti kaip taikomasis mokslas, pvz., vykdant socialines atskirties, pažeidžiamų, "balso neturinčių" grupių, migrantų bei mažumų socialinio mobilumo, transmigracijos, integracijos/ segregacijos, akultūracijos stebėseną, taip pat ir konfliktinių situacijų reguliavimą, paremtą konkrečių (pvz., konfliktuojančių) kultūrų pažinimu bei tarpkultūrinio dialogo išmanymu.

This paper considers the issue of the influence of social media on politics in Russia. Having emerged in the late 1990s as a tool for informal communication, social media became an important part of Russian socio-political life by the end of 2010s. The past two decades is a sufficient period of time to draw some intermediate conclusions of the impact of social media on the political development of the country. To do this is the main goal of the paper. Its main body consists of three parts. The first chapter gives a general characterization of Russian social media, its significance in terms of influencing the formation of public opinion, public debate, and the socio-political agenda in the country. The second chapter examines the use of social media by the Russian opposition and protest movements. The third chapter analyses the use of social media by the Russian authorities. ; Straipsnis nagrinėja socialinės medijos įtakos politikai Rusijoje klausimą. Paskutiniame XX amžiaus dešimtemetyje atsiradusi socialinė medija pirmiausia buvo neformalaus bendravimo priemonė, tačiau jau XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje ji tapo svarbi Rusijos visuomeninio ir politinio gyvenimo dalis. Pastarieji du dešimtmečiai yra pakankamas laiko tarpas, kuris leidžia daryti išvadas apie socialinės medijos poveikį šalis politiniam vystymuisi. Tai atlikti ir yra pagrindinė straipsnio užduotis. Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatomas bendras Rusijos socialinės medijos paveikslas, jos svarba formuojant viešąją nuomonę, viešosios diskusijos struktūrą ir šalies visuomeninę bei politinę darbotvarkę. Antrojoje parodoma tai, kaip socialinėmis medijomis naudojasi Rusijos opozicija ir protesto judėjimai. Trečiojoje analizuojama, kaip socialine medija naudojasi Rusijos valdžia.

The mission of university, personnel and the social responsibility of university are discussed in the paper. The mission of university is the first object of reflection. The author argues, that the missions of university is to convert research data into facts and knowledge, the development of social reproduction and the application of knowledge in order to improve the social organisation. The Faculty of philosophy of Vilnius University is analysed through the lenses of the mission. The personnel of university are analyzed in the second part of the paper. The teachers, researchers, administrators, and auxiliary stuff are the personnel of university. The academic freedom and responsibility is discussed in the third part. The dilemmas of personnel are presented in the fourth part. The dilemmas are academic research of applied teaching, the centralisation and decentralisation of governance, economy versus quality, universality versus selectivity, the openness or closeness of profession, the flexibility or fixation of study process and others. The responsibility of university is discussed in the final part.

Vienų motinų šeimos yra viena iš opiausių problemų Europoje dėl augančio tokių šeimų skaičiaus, gilėjančio skurdo, kuris siejamas su familializmo ideologijos ir skurdo feminizacijos padariniais. Šeimos politika tam tikrų keliamų problemų kontekste kuria sąlygas vienų vaikus auginančių moterų šeimoms gyvuoti arba uždaro į skurdo ratą. Nors Lietuvoje yra nemažai vienų motinų šeimų skurdo tyrimų, tačiau nėra išsamaus šeimos politikos tikslų ir priemonių tyrimo, kuris gali padėti suprasti, kodėl, augant ekonomikai ir kintant demografijai, vienų motinų šeimos yra labiausiai skurstanti šeimų grupė Lietuvoje. Tad tyrimo tikslas– išsiaiškinti, kaip Lietuvos šeimos politikoje yra (ne)atpažįstamos vienų vaikus auginančių moterų šeimos ir kokios sąlygos egzistuoti joms sudaromos šeimos politikos įstatymų kontekste. Tikslui pasiekti buvo kokybiškai analizuoti įvairūs įstatymai iš MISSOC ir Lietuvos Respublikos Seimo dokumentų duomenų bazių. Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos šeimos politikos kontekste aiškiai jaučiama familializmo ideologija, siekiama stiprinti ir didinti branduolinių šeimų ir daugiavaikių šeimų skaičių, tikintis išspręsti demografines problemas. Vienų motinų šeimos politikoje nėra matomos, nėra įvardijamos kaip politikos prioritetas ir į akiratį patenka tik tada, kai atsiduria socialiai remtinų šeimų grupėje. Taip pat yra siejamos su diskriminuojančiomis sąvokomis, tokiomis kaip "nepilna šeima". ; The main issue analyzed in the paper is policy design and its outcome on the social construction of single mother families and its effect on their wellbeing and life opportunities. Literature review and qualitative legislation documents analysis have been conducted to demonstrate how single mothers are perceived and treated in the context of social policy in Lithuania. The main findings of the paper show that in Lithuania, social policy is concentrated on controlling demography and therefore promotes traditional families and multi-child families. Meanwhile, single mother families are rather neglected and are not recognized by family policy as a group of a specific importance.