Suchergebnisse

The article analyzes the importance of judicial precedents and interpretation and application of law in the practice of Lithuanian courts. It discusses what kind of model of judicial precedent, as a source of law, is currently institutionalized in the legal system of Lithuania, and what changes should occur as a result of the principle of horizontal and vertical judicial precedent, introduced by Article 33 of the Law on Courts after the decision of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 28 March 2006. The article argues that it is necessary to maintain a distinction between bindingness of court decisions in the countries of common law and the importance of uniform court practice formation in the countries of civil law. Therefore, though judicial precedent de jure is considered as a source of law in Lithuania, under current circumstances the establishment of horizontal and vertical model of precedent cannot be regarded as corresponding to Lithuanian legal traditions. In view of the authors, the establishment of this model needs a careful consideration, based on comprehensible and detailed methodology of identification of a judicial precedent as well as its application in later cases, and a thorough analysis of the changing role of a judge in a democratic society in order to maintain a proper balance between legal stability and the development of law and the principles of court independence and confidence in law as well as to ensure that legitimate expectations of the parties are not violated. ; Straipsnyje analizuojama teismų sprendimų ir juose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių reikšmė Lietuvos teismų praktikoje bei analizuojama teismų praktikos koregavimo problema. Temos aktualumą lemia pastarųjų dešimtmečių polemika Vakarų Europos šalyse apie dviejų teisinių sistemų – bendrosios ir kontinentinės teisės šalių – konvergenciją ne tik atskirose teisės šakose, bet ir teismų praktikos reikšmės didėjimo tendencija kontinentinės teisinės sistemos šalyse bei stare decisis doktrinos liberalėjimas bendrosios teisinės sistemos šalyse. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pasisakius dėl teismus saistančios horizontalios ir vertikalios teismų precedentų galios bei šį principą įtvirtinus Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 str. Lietuvoje tapo aktualus klausimas dėl teismų precedentų imperatyvaus pobūdžio ir dėl to, ar precedento privalomumo įtvirtinimas įstatymu reiškia stare decisis doktrinos, būdingos bendrosios teisinės sistemos šalims, recepciją Lietuvoje ir kokia yra imperatyvo, jei laikysime tai imperatyvu, vadovautis teismų sprendimais, priimtais ankstesnėse bylose, reikšmė siekiant formuoti vienodą ir prognozuojamą teisės taikymo bei aiškinimo praktiką Lietuvoje. Straipsnyje siekiama pagrįsti, kad teismo sprendimų galia bendrosios teisinės tradicijos šalyse ir vienodos teismų praktikos formavimo reikšmė kontinentinės teisinės sistemos šalyse neturėtų būti sutapatinama, todėl, nors teismo precedentas Lietuvoje de jure pripažįstamas teisės šaltiniu, horizontalaus ir vertikalaus teismo sprendimo veikimo modelio įtvirtinimas pagal esamą situaciją negali būti laikomas kaip atitinkantis Lietuvos teisines tradicijas. Autorių teigimu, dar tik besiformuojančioje Lietuvos teisinėje sistemoje vieninga teismų praktika gali būti užtikrinta teismų sistemos autoriteto stiprinimu bei pačios teismų sprendimų priėmimo, motyvavimo ir skelbimo tvarkos pasikeitimu bei realiu tokios tvarkos įgyvendinimu. Stare decisis modelio įtvirtinimas Lietuvoje reikalingas atsargaus požiūrio, kuris turi remtis aiškia ir detalia teismo precedento identifikavimo, jo taikymo vėlesnėse bylose metodologija ir išsamia moksline besikeičiančio teisėjo vaidmens demokratinėje visuomenėje analize tam, kad siekiant vieningos ir prognozuojamos teismų praktikos formavimo būtų išlaikoma tinkama pusiausvyra tarp teisinio stabilumo ir teisės plėtojimo bei nebūtų pažeisti teismo nepriklausomumo ir pasitikėjimo teise bei šalių teisėtų lūkesčių principai. Straipsnyje taip pat atskleidžiami teismų praktikos koregavimo ypatumai, kuriuos lemia nacionalinės teisinės tradicijos bei teisėjo vaidmens procese ideologija. Autorių teigimu, Lietuvoje, kurioje nėra gilių tradicijų ir teisinė sistema yra nauja, neišvengiamai daroma klaidų, kurios negali būti toleruojamos, todėl kalbant apie teismo precedento laikymąsi ir būtinybę deramai argumentuoti teismų praktikos koregavimą, reikia analizuoti ne tik atvejus, kada praktiką keisti galima, bet ir atvejus, kada ją keisti iš tiesų yra būtina, nes tik taip prognozuojamos ir vieningos teismų praktikos kriterijus atitiks teisinės valstybės idėją.