The author of the article describes globalization processes as inevitable historic and objective phenomena, the driving force of society's development and progress. It is emphasized that these processes result in harmful effects of global character on the environment and society. In the opinion of the author, one of the most important negative effects of globalization is the increase in environmental pollution which in turn results in the change of climate, extreme ecological situations, and threats to the natural environment and human health. The author argues that one of the main legal instruments for limiting and neutralizing the harmful effect of pollution on the environment and society is the integrated system of environmental legal regulation. The author considers the safeguarding of the environmental objects and resources (climate atmosphere, soil and subsoil, water, air, biologic diversity, etc.) as the object of the legal regulation of the integrated environmental protection. What is more, the author of the article analyzes certain problematic aspects related to climate change and integrated prevention and control of climate pollution which are regulated under the new integrated institute of environmental protection under the environmental protection law. The author compares the provisions of international agreements, the European Union and Lithuanian legislation regarding these relations and concludes that Lithuania has not fully met its international obligations in this field. The national legal system on environmental protection is not adjusted to an effective regulation of environmental relations; such regulation is fragmental, not adequate, and does not have a proper legal form. The relevant relations are regulated by the legal acts of the Ministry of the Environment rather than by laws. Finally, the author offers solutions for the improvement of the legal regulation of integrated environment protection. It is suggested to improve the main law on environmental protection and adopt new laws on climate protection as well as develop an integrated system of the prevention and control of pollution. ; Straipsnyje pirmiausia apibūdinami globalizacijos procesai, kaip neišvengiamas istorinis ir objektyvus reiškinys, visuomenės raidos bei pažangos varomoji jėga. Tačiau taip pat akcentuojama, kad jie sukelia ir globalaus pobūdžio kenksmingus aplinkai ir visuomenei pokyčius. Vienas iš svarbiausių ,autoriaus nuomone, neigiamų globalizacijos padarinių yra didėjanti aplinkos tarša, kuri sukelia klimato kaitą, ekstremalias ekologines situacijas, grėsmes gamtinei aplinkai ir žmonių sveikatai. Tarptautinėse, Europos Sąjungos ir Lietuvos visuomenės darnaus vystymosi strategijose keliami tikslai ir uždaviniai gerokai sumažinti kenksmingą globalizacijos procesų ir jų sukeliamos taršos įtaką aplinkai ir visuomenei, integruoti aplinkosaugos reikalavimus į visas visuomenės, ūkio, ekonominę ir socialinę sritis. Labai svarbus vaidmuo įgyvendinant šiuos tikslus ir uždavinius tenka teisei apskritai ir Aplinkosaugos teisei konkrečiai, nes per teisinio reguliavimo sistemą jie yra įgyvendinami praktiškai.
The twentieth century has brought the tremendous development of multilateral or global agreements regarding global environmental challenges. The growth of the international environmental legal regulation requires the increase of institutionalization in the governance of legal and administrative mechanisms of international environmental law, consequently the number of different international organizations acting in the fields of negotiation, adoption, implementation, and enforcement of the rules, are being established during last twenty – thirty years. However, despite the impressive development of international environmental regulation there is still no single institution or organization that would play a role of the supervisor or would have the authorization of the highest hierarchical institution. Nonetheless, international environmental organizations may contribute to the legislation processes and implementation of international environmental law. They may raise concern about certain environmental problems, share information, present reports, lobby governmental actors to take actions on international environmental policy issues, act as an implementation and enforcement subjects of the multilateral or regional environmental agreements. Therefore the object of the research is the impact of the activity of international environmental institutions on development and implementation of international environmental law. The objective of this research therefore is to disclose the system of international environmental organizations and to analyze the impact of international environmental institutions on international environmental law. ; XX amžius atnešė didžiulę daugiašalių ar globalių susitarimų įvairiais aplinkos apsaugos klausimais plėtrą. Tarptautinio aplinkosaugos teisinio reguliavimo augimas suponuoja ir teisinių bei administracinių institucinių mechanizmų aplinkos apsaugos teisės srityje skaičiaus didėjimą, atitinkamai pastaruosius dvidešimt – trisdešimt metų gausėja įvairių su aplinkosaugos teise ir teisės normų priėmimu, įgyvendinimu, vykdymu susijusių tarptautinių ir regioninių institucijų. Tačiau nepaisant įspūdingos tarptautinio aplinkosaugos reguliavimo plėtros vis dar nėra vieningos institucijos, kuri atliktų tarptautinio administratoriaus vaidmenį ar turėtų aukščiausios hierarchinės institucijos įgaliojimus. Vienok tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos gali prisidėti prie teisės aktų kūrimo procesų, o taip pat daryti įtaką teisės normų įgyvendinimo priežiūrai. Šios institucijos gali kelti klausimus dėl tam tikrų aplinkosaugos problemų, dalintis informacija, pateikti įvairias ataskaitas, vykdyti lobistinę veiklą vyriausybių atžvilgiu, veikti kaip tarptautinių daugiašalių ar regioninių susitarimų įgyvendinimo ir priežiūros subjektai.taigi šio tyrimo objektas yra tarptautinių aplinkos apsaugos institucijų įtaka aplinkosaugos teisei. Šio darbo tikslas yra atskleisti tarptautinių aplinkosaugos institucijų sistemą ir išanalizuoti šių institucijų įtaką tarptautinei aplinkos pasaugos teisei.
During the last twenty – thirty years there has been unprecedented demand for new legal regulation in the field of environmental protection, which influenced the immense growth in both the body of environmental legislation and in re-thinking the idea and principles of the environmental protection itself. The provisions of environmental law are passed, accepted and obeyed with a great resistance in the society. On the one hand, environmental law may be defined as a value system that seeks to induce humans to act as stewards of nature rather than only its exploiters, and therefore the environmental provisions are construed in a manner that the main instruments are limitations of different activities in order to prevent the disruption of natural systems. On the other hand, by doing so the environmental law places nature and future generations (those categories commonly do not have any legal personality) and not the human (the sole addressee and the beneficiary of the traditional legal system) in the centre of environmental regulation. This concept radically transforms the relationship between nature and mankind by subordinating the initiative to benefit from legal regulation. By doing so, the environmental provisions make the opposite and evolve tension in respect of such rights as the right to property, the right to personal life, or individual welfare. In the present research the aim is to disclose the origins and the most important principles of international and regional legal regulation of environmental protection, and to analyse the essence of environmental law in the context of public interest. The environmental law is analysed in the context of such human rights as the right to property and the right to personal life. ; Pastarieji dvidešimt–trisdešimt metų pasižymėjo beprecedenčiu naujo teisinio reguliavimo poreikiu aplinkos apsaugos srityje. Tai prisidėjo prie nepaprasto aplinkos apsaugos teisės aktų skaičiaus augimo ir pačios aplinkosaugos koncepcijos transformavimosi bei aplinkosaugos principų raidos. Aplinkos apsaugos teisės aktų nuostatos dažnai yra leidžiamos, priimamos ir joms paklūstama su dideliu visuomenės pasipriešinimu. Viena vertus, aplinkos apsaugos teisė gali būti apibrėžiama kaip vertybių sistema, kuri siekia, kad žmogaus veikla būtų gamtą saugojanti ir tausojanti, o ne tik savo privačius interesus tenkinanti nepaisant visuomenės interesų ir gamtos apsaugos problemų. Todėl aplinkos apsaugos nuostatos dažniausiai pasižymi tuo, kad pagrindinės reguliavimo priemonės yra įvairūs žmogaus veiklos apribojimai siekiant užkirsti kelią įvairių gamtos sistemų sutrikimui. Kita vertus, nustatydama veiklos apribojimus aplinkosaugos teisės transformuoja įprastinę teisės subjektų subordinaciją reguliavimo centru įvardindama ne asmens privačius interesus (vienintelį adresatą ir tradicinį teisinės sistemos naudos gavėją), bet gamtą ir ateities kartų poreikius (šios kategorijos dažniausiai neturi jokio teisinio subjektiškumo). Ši koncepcija iš esmės transformuoja gamtos ir žmogaus santykį ir todėl aplinkos apsaugos teisės normos dažnai sukuria priešpriešą ir kelia įtampą tokių asmens teisių kaip teisė į nuosavybę, teisė į asmeninį gyvenimą, teisė į asmeninę gerovę atžvilgiu. Todėl šiame tyrime siekiama atskleisti, kokios priežastys ir idėjinės nuostatos nulėmė būtent tokią aplinkosaugos teisės raidą, kokie yra pagrindiniai aplinkos apsaugos teisės šaltiniai. Šio tyrimo tikslas – atskleisti tarptautinio ir regioninio aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo ištakas ir svarbiausius principus bei išanalizuoti aplinkos apsaugos teisės aktų esmines ypatybes.
At national policy level in Sweden, the importance of development of wind power is emphasized. However, the actual implementation is highly dependent on local permit giving for windmills. The legislation governing the permit giving has been revised in an attempt to make the local processes faster and to shift the permit process towards a more regional environmental process as opposed to a more plan-based municipal process. By tradition in Sweden, the local, municipal level has had a strong mandate in land use planning which is often referred to as the "the municipal planning monopoly", which means that there is a tension whenever a legal proposal seeks to diminish this "plan monopoly". The legal investigation suggesting changes in the law on permit-giving stressed the need for strengthening the regional assessment, which led to a compromise called the "municipal veto-right", where the regional environmental permit needs a formal approval from the municipality for the permit process to continue. This study investigates both the legal development of the so-called veto-right as well as what it empirically has led to, and how it is perceived by the industry as well as concerned parties. For this reason, a sample of 30 regional permit cases has been collected, and a limited number of interviews have been conducted with judges in appeal courts and regional handling officers assessing turbine applications. The results indicate that the industry sees the "veto" as leading to problematic uncertainty in the process at regional level and, therefore, prefer to keep the applications at a level that entitles them to use the municipal permit system which is determined by height and number of turbines. This is a consequence directly opposite to what the legal commission aimed for when revising the legal system. ; Švedijoje vėjo energetikos vystymas nacionalinėje politikoje yra ypač akcentuojamas, tačiau leidimų statyti vėjo jėgaines išdavimas labiau priklauso nuo vietinės valdžios. Teisės aktai įpareigoja greičiau išduoti leidimus pirmiausia atsižvelgiant į regioninius aplinkosaugos procesus ir tik tada į vietinių savivaldybių planavimo dokumentus. Tradiciškai Švedijoje savivaldybės turi daugiau galių žemės planavimo procesuose ir dėl to dažnai tai apibūdinama kaip "savivaldybių planavimo monopolis". Dabar yra numatyti teisės aktai, kuriais remiantis šį monopolį bus galima išskaidyti. Šiame darbe tiriama savivaldybių veto teisė, kompromisai tarp savivaldos ir poreikio vystyti vėjo energetiką. Darbe išanalizuota 30 regioninių leidimų, taip pat atliktos ribotos teisėjų ir regionų pareigūnų, atsakingų už vėjo jėgaines, apklausos. Rezultatai parodė, kad vėjo jėgainių pramonės atstovai veto teisę laiko pagrindine problema šiame procese regioniniu mastu. Taip pat turi būti funkcijų pasidalijimas tarp regiono ir vietos savivaldos.
Tezės tikslas yra moksliniu preziumuojamu būdu akademiniais ir kitais šaltiniais pagrįstai atsakyti į pavadinime esantį klausimą – ar šiuolaikinės žmogaus teisės veda link Žemės tvarumo. Darbe pagrindiniai nagrinėjimo objektai yra žmogaus teisės, tarptautinė teisė ir aplinkosaugos teisė. Tezėje naudojama struktūra: 1. aplinkosaugos žmogaus teisių antropocentrinės paradigmos ištakos; 2. žmogaus teisių ir tvaraus pasaulio susikirtimas šiuolaikiniame kontekste; 3. keliasdešimt nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos pasirašytų aplinkosaugos tarptautinių sutarčių, tarptautinių sutarčių nagrinėjimas žmogaus teisių kontekste; 4. tarptautinių teisminių bylų, susijusių su hipoteze analizė; 5. šiuolaikinių supervalstybių laikysena, žmogaus teisės ir Žemės tvarumas Trump-Biden eroje; 6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo pasisakymai aplinkosaugos žmogaus teisių srityje; 7. koreliuojančių lietuviškų įstatymų, organizacijų apžvalga; 8. Galutiniai apibendrinimai ir pasiūlymai. Tezėje nagrinėjamas žmogaus teisių atsiradimas, jų evoliucija šiuolaikinėje teisėje. Naudojami keletas pagrindinių metodų: analitinis, lyginimo metodas – istorinio aplinkosaugos žmogaus teisių antropocentrizmo momentui, pasirašytų tarptautinių sutarčių analizė, lyginimas. Dokumentai skirstomi žmogaus teisių rėmuose į bendrus, susijusius su Žemės atmosfera, Žemės vandenynais, geriamo vandens atsargomis, biologine įvairove, pavojingomis medžiagomis – radioaktyviomis, pesticidais, atliekomis, į dokumentus, susijusius su kariniais konfliktais, prekyba. Supriešinimui su istoriniu antropocentrizmu, šiuolaikinių tarptautinių sutarčių veiksmingumui įvertinti ir pasiūlymams pateikti naudojamas loginis metodas. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas1 , pasirašytas 1966 metais, Lietuvoje įsigaliojęs 1992 metų vasario 20 d. turi savo 6 straipsnį: "1. Kiekvienas žmogus turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įstatymas." ir 17 straipsnį: ". Niekas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo būsto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir orumą.2. Kiekvienas asmuo turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.". Šio pakto ir lydinčių Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO) tarptautinių dokumentų įtakoje pasirašytos ir ratifikuotos ar kitokiu 1 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.1748486 būdu įteisintos dešimtys tarptautinių sutarčių. Jos suskirstytos potemėmis visose Žemės planetai svarbiausiose sferose. Apžvelgiamos didžiausią įtaką turėjusios tarptautinės sutartys nuo Stokholmo konferencijos 1972 metais iki Kioto protokolo 1997 metais ir Paryžiaus susitarimo, pradėjusio veikti nuo 2016 metų. Stokholmo Konferencija buvo bene pirmasis ryškus pasaulio įvykis darantis aiškią prezumpciją apie žmogaus pavojingą veiklą aplinkai. Kioto Protokolas buvo finalizuota 1992 m. JTO Klimato Kaitos Konvencijos išraiška, pristatanti Kioto mechanizmus – jie pristatyti tezėje. .Paryžiaus Susitarimas yra rašymo momentu aktualiausia pasaulio tarptautinė sutartis tezės kontekste, siekianti sumažinti pasaulinį klimato šiltėjimą iki 1,5 – 2 lapsnių pagal Celsijų. Apžvelgiami svarbiausi sutarčių bruožai ir veikimo principai. Padaromos išvados kokį teigiamą poslinkį padarė šios sutartys, kodėl kai kurios didžiosios naftą eksportuojančios valstybės neskuba jų ratifikuoti. Taip pat apžvelgiamos tarptautinės sutartys ginančios žmogaus teises į senkančius išteklius, paveldo, identiteto apsaugą, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių apsaugą. Pabrėžiama, kad šios tarptautinės sutartys yra minkštoji teisė ir jos veikimas nėra taip griežtai apibrėžtas. Tezėje peržvelgiamos Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher nuo 1980 m. pradėtos implementuoti atmosferos emisijų kvotos, kaip jos atsispindi Paryžiaus susitarime. Atkreipiamas dėmesys kaip antros pagal taršą valstybės Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) buvęs prezidentas Donald Trump yra aršus klimato kaitos neigėjas, kaip jis de facto paliko Paryžiaus susitarimą, o naujai išrinktas prezidentas Joe Biden pirmą savo darbo dieną pasirašė dėl JAV grįžimo į susitarimą. Tezėje išanalizuotos dvi garsiausios pasaulyje pastarojo meto bylos dėl valstybių inicijuotų aplinkos pokyčių (August 2019 decision in Portillo Cáceres v Paraguay ir October 2019 Teitiota v New Zealand) ir jų sukeltų fizinių asmenų galimų žūčių, apnuodijimo, galimi žmogaus teisių pažeidimai. Nagrinėjami bylų faktai, pusių argumentai, teisinės taisyklės, įvairių instancijų teismų sprendimai. Paimkime mūsų nagrinėtas praeito dešimtmečio tarptautines bylas. Jos parodo plačiai debatuotinų JTO tarptautinių ir politinių teisių pakto 2 anksčiau minėtų straipsnių potencialą. Aptariamas JTO Komisijos komentaras nr. 36 teisei į gyvybę. Turime aiškius pavyzdžius kaip akivaizdus neatsakingas elgesys su aplinka įšaukia valstybėms teisinius padarinius ir gėdą tarptautiniame lygmenyje. Žmonės Lietuvoje ir kitose pasaulio dalyse nežino, nemoka, o gal ir nėra pakankamai sąmoningi naudotis teisiniais instrumentais gindami savo teises. Tezėje aptariami su hipoteze koreliuojantys Lietuvos Konstitucijos 53, 54 straipsniai. Aprašmomos lietuviškos Konstitucinio teismo bylos, kuriose teismas pasisako apie šiuos straipsnius Europos Sąjungos direktyvų kontekste.7 Vienas iš didžiausių aplinkos taršos šaltinių yra pakuotės ir pakuočių atliekos. Kanada jau uždraudė neperdirbamų maišelių, plastikinių geriamųjų šiaudelių gamybą ir kodėl to nepadaro Lietuva. Tezėje pateikiami įrodymai kaip tvari aplinka veda link žmogaus teisės į gyvybę. Paimamas pavyzdys kaip Kinija 2018 metų sausį atsisakė priimti atliekas iš JAV ir Europos Sąjungos ir kokie to teisiniai padariniai Žemės tvarumui. Tezėje analizuojama Lietuvos pakuočių tvarkymo suvestinė galiojanti redakcija, viešoji įstaiga "Pakuočių tvarkymo organizacija", Įstatymas aiškiai identifikuoja daugkartinį pakuočių naudojimą, organinį perdirbimą, pakuočių gamintojus, pardavėjus, platintojus ir kitus ūkinius subjektus. Įstatymas deklaruoja reikalavimus pakuotėms, tarp reikalavimų daugkartinėms pakuotėms reikalaujama jas dezinfekuojant, išplaunant nesukelti pavojaus aplinkai. Aptariami pakuočių žymėjimo reikalavimai. Įstatyme numatyta užstato tvarka. Užstato reikšme aplinkai yra stulbinanti, nes įstatymo imperatyvu taikant jį gamintojai ir vartotojai suinteresuoti neišmesti pakuočių į sąvartyną, kartu su kitomis buitinėmis atliekomis, bet jį atiduoti perdirbimui. Tezėje pateikiamos ne pelno siekiančios lietuviškos savo teisių ekologijoje gynimo iniciatyvos. Šiandieninė pasaulinė praktika verčia abejoti kryptimi link Žemės planetos tvarumo. Kelios iš nagrinėtų konvencijų pažodžiui teigia, kad pastangos link ekologijos negali per daug smarkiai varžyti visuomenės narių gerovės ir ekonominės laisvės. Tokius pačius klausimus, savo nagrinėtose bylose nagrinėjamas tezėje pateikia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nepaisant to, įsigilinus į visus tezėje nagrinėtus šaltinius galime preziumuoti, kad šiuolaikinės žmogaus teisės veda link Žemės planetos tvarumo. Peržvelgtos tarptautinės sutartys privalo būti ratifikuotos, kitokiu būdu inkorporuotos į kiekvienos pasirašiusios valstybės nacionalinę teisę. ; The determination of the thesis is to substantiate that sources of law and academia have the purpose of making human life more emphasizing human rights and environment sustainability. The structure of the work involves these main parts: 1. anthropocentric historical emerging of environmental human rights; 2. contemporary intersections of human rights and Earth sustainability; 3. several dozen international environmental treaties signed after WWII and their analysis in human right context; 4. international case law examples about human rights and Earth sustainability; 5. the heckling of USA as an environmental superpower role in the era of Trump – Biden; 6. The Lithuanian Constitution and Constitutional Court cases on environmental human rights; 7. Lithuanian waste maintaining laws, organizations and public appearance on environmental human rights in world context; 8. closing remarks and recommendations. The methodology of the thesis is using the analytic method by examining the anthropologic historical emergence of human rights, international treaties and the logic method for evaluating the acceptance of treaties, making recommendations. The thesis further examines the grounds of the ICCPR, Stockholm Convention, Kyoto Protocol and Paris Agreement. The work also covers global and Lithuanian legal packaging issues, Lithuanian organizations that ensure climate related legal rights. Another purpose of the thesis is to make suggestions on how to implement the sustainability and future well-being of human rights into law, to give possible solutions on how to take legal steps for direct leading to Earth sustainability and human rights. The negating facts are also notified and a final hypothesis is made in the conclusion. ; Teisės fakultetas
Criminal laws in most countries in most periods envisaged liability for crimes contemporary considered as environmental (poaching, water pollution, etc.). However, before the eighties of the last century, such crimes have never been legislatively consolidated and were generally incorporated in different sections of formal acts, until international community and legislative authorities, as well as scientist have launched certain measures to improve that situation – a common European approach to environmental crime combating activities and implementation of this approach through legislative acts. So the article examines the evolution of criminal environmental legislation system, referring to scientific research and international initiatives undertaken in this concern. It also discusses criminal environmental policy concept and structure, presenting its main components. At the same time the author emphasizes that the formation of criminal environmental policy in general is still in progress and discusses factors which prevent this policy from being stable, formalized and integrated. The author also stresses that reforms in the legislation and establishment of new authorizes bodies undertaken by international community and by certain countries individually did not achieve the main goals, since the number of committed crimes is still increasing and the consequences of such crimes are becoming more severe. These and other circumstances require special research of environmental crime in order to discover new trends of this type of crime and to find new measures to combat it. So the article continues to discuss this problem referring to data presenting current situation with environmental crime in Russia. ; Nors teisė bene visuomet numatė atsakomybę už nusikaltimus gamtai, tačiau iki maždaug devinto XX amžiaus dešimtmečio tokią atsakomybę apibrėžiantys įstatymai nesudarė vientisos sistemos. Pagrindinis straipsnio tikslas - nagrinėti aplinkosaugos teisės raidą, aptariant aplinkosaugos politiką. Straipsnio autorė pabrėžia, jog aplinkosaugos politika toliau tebėra formuojama, aptaria veiksnius, dėl kurių aplikosaugos politika negali būti stabili, formalizuota, vienalytė. Atkreipiamas dėmesys, jog aplinkosaugos srityje tiek tarptautinės bendruomenės, tiek pavienių valstybių vykdomos reformos nepasiekė pagrindinių tikslų, kadangi nusikaltimų gamtai skaičius auga, nusikaltimų padariniai didėja. Straipnis plėtojamas nagrinėjant situaciją Rusijoje: autorė siekia atskleisti nusikaltimų gamtai tendencijas ir svarstyti aplinkosaugos galimybes.
The world's forests are one of the most important ecosystems sustaining the whole global environment. Their biological diversity distinguishes as the most heterogeneous and versatile. As the World Bank notices, nearly 90 percent of terrestrial biodiversity is found in the world's forests, with a disproportionate share in the forests of developing countries. From one hand, forests are important in many different areas – they provide climate regulation, protection of soil, ensure the recovery of water resources, their ecosystems create a living surrounding for billions of species, forest products are essential to existence of more than billion people. Forest resources directly contribute to the livelihoods of 90 percent of the 1.2 billion people living in extreme poverty and indirectly support the natural environment that nourishes agriculture and the food supplies of nearly half the population of the developing world. On the other hand, the world's forests are also under enormous pressure: from conversation to agricultural and other uses, from illegal and unsustainable harvesting of forest products and from climate change. It could seem unbelievable, but the world-wide problem of degradation of the world's forest has became a focus of international environmental law only a few decades ago. The deforestation began to attract the attention of international society only after the first intimidated studies reflecting the situation were presented. They disclosed tremendous facts about rising problems in the field of forests' protection, as many factors may be presumed as a threat to forest ecosystems; those threats are diverse and include different aspects of human activity (population growth, measures for poverty reduction, industrial activities, road construction, consumption, agriculture, usage of forest products, etc.) and environmental situation (climate change, acid rain, ozone depletion, toxic chemicals, water reduction) of the world in general. The protection of forests is a very precise example of conflicting interests between environmental issues and economic, industrial, political, social ones. Global environmental forest policies most clearly disclose the tension between the needs of developed countries and developing ones, between environment protection and development processes, between need to preserve and sustain nature and degradation of poverty. Understanding of those phenomenons may explain the present situation in the legislation of international legal documents regarding forest protection. Although the twentieth century has brought the tremendous development of multilateral or global agreements regarding global environmental challenges, and the growth of the number of multilateral environmental agreements, as well as the scope of covered by them issues, is dramatic, however there is no binding global agreement on forest protection, conservation and management. The specific feature of international legal instruments in the field of forest protection is their non – binding nature, and this circumstance is worth of a deep and more precise analysis. The object of the research is the system of international legal instruments that have impact in international environmental law of forest protection. The objective of this research therefore is to disclose the system of international legal instruments that have impact in international environmental law of forest protection, to analyze the most important reasons that influenced the formation of this system, and to reveal the peculiarities of the system. ; Miškų apsauga yra itin puikus konfliktuojančių aplinkosauginių, politinių, ekonominių, industrinių interesų pavyzdys. Globalinės miškų aplinkosaugos politikos atskleidžia esančią įtampą tarp besivystančių šalių poreikių užtikrinimo ir išsivysčiusių šalių siekių, tarp aplinkos apsaugos ir vystymosi procesų, tarp būtinybės saugoti gamtą ir skurdo mažinimo. Suprantant šiuo probleminius aspektus, galima paaiškinti situaciją tarptautinėje aplinkosaugos teisėje priimant miškų apsaugos sričiai reguliuoti reikalingus dokumentus. Nors dvidešimtame amžiuje buvo priimtas milžiniškas skaičius įvairius aplinksauginius klausimus reguliuojančių tarptautinių teisinių instrumentų, tačiau vis dar nesama globalinio teisiškai įpareigojančio tarptautinio dokumento, kuris užtikrintų miškų apsaugą, valdymą ir tvarųjį naudojimą. Specifinė tarptautinių teisinių instrumentų, priimtų miškų apsaugos srityje, ypatybė yra jų neįpareigojantis, neprivalomas pobūdis. Ši aplinkybė yra verta atskiros mokslinės analizės. Šio tyrimo objektas yra tarptautinių teisinių instrumentų, turinčių įtakos miškų apsaugai, sistema. Šio tyrimo tikslas yra atskleisti tarptautinių teisinių instrumentų, priimtų mišlų apsaugos srityje, sistemą, išanalizuoti svarbiausias priežastis, nulėmusias tokios sistemos formavimąsi, ir atskleisti šios sistemos ypatybes.
Antroje straipsnio dalyje pristatoma institucinė Lietuvos nacionalinio saugumo sistema, kuri buvo sukurta po Nepriklausomybės atkūrimo. Šiuo metu pagrindinės vadovaujančios nacionalinio saugumo užtikrinimo institucijos yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas. Kitos vykdančiosios institucijos yra šios: Valstybės gynimo taryba, Krašto apsaugos ministerija, Ginkluotųjų pajėgų vadas ir Gynybos štabas, kariuomenė, policija, Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba. Lietuva prisijungė prie tarptautinių organizacijų, kurių tikslas užtikrinti ekonominį, aplinkosauginį saugumą, bendrai formuoti tarptautinio saugumo užtikrinimo sistemą. Pagrindinės grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui yra pristatytos trečiojoje straipsnio dalyje. Yra įvairių grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui, karinių, politinių, ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos. Pačios pavojingiausios grėsmės yra susijusios su: nusikalstamomis veikomis, kaip antai terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, prekyba žmonėmis, kontrabanda, nelegali prekyba ginklais, narkotikais, nelegali migracija, kuri peržengia nacionalinių sienų. Ekonominė krizė, kuri įtakoja augančią emigraciją ir socialinį nestabilumą Lietuvoje, energetinė priklausomybė taip pat kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. ; Second part of the article presents institutional national security system in Lithuania, which was established after the restoration of Independence of the State. At the moment the leading institutions which guide the ensuring of national security in Lithuanian Republic are the President of the Republic of Lithuania, the Government and the Seimas. Executive and other institutions are the State Defence Council, the Ministry of National Defence, and the Commander of the armed forces and the Defence Staff, the armed forces, the police, the State Security Department, the Civil Resistance Training Centre, the Department of Civil Defence, the Weaponry Directorate. Lithuania was integrated into the International defence, economic, environmental and similar international organizations that aim to ensure security on national and global basis. Main threats to Lithuanian national security are identified in the third part of the article. There are different kinds of threats to Lithuanian national security, such as military, political, economic, social and environmental. The most dangerous threats are related to: criminal activities, such as terrorism, organized crime, human trafficking, smuggling, illegal arms trafficking, drug trafficking, illegal migration, which transcends national borders; economical crisis, which influences increasing emigration and social instability in Lithuania; dependency on supply of raw strategic materials and energy from other states.
