Suchergebnisse

The concept of the ethnographic principle is rarely found in the literature, and there is hardly a legal qualification for it. However, historical material (in cases of the Lithuanian, Czech, Bulgarian and Polish peoples) indicates that the ethnographic principle is a significant political and geopolitical phenomenon. This phenomen is especialy characteristic of the development of the peoples of the region of Central and Eastern Europe. First, the ethnographic principle was closely related to the national principle, although it did not coincide with it. The concept of the ethnographic principle points to the special anatomy of nation states, where the basis is ethnic / linguistic culture. Secondly, the advancement of culture to the fore indicated the recognition of its significance, which had not happened before. Consequently, it was a question of freeing this culture from the restrictions imposed on it and even compensating for the damage caused to it. Thirdly, the culture, raised to the state level, needed appropriate guarantees for the future. The article reveals the tendency of great states at the level of their policies and propaganda to act according to the ethnographic principle, thereby encouraging the formation of national states. However, when the latter became a fact, another tendency arose: the Western world began to apply the criteria of a liberal civil society to new states (according to the principle of jus civis romanus sum). This was too hard for the new states. In this context, the alternative was the Soviet ethno-federalist protectorate, which, although under the conditions of a repressive system, actually continued to implement the projections of the ethnographic principle. A fixed paradox: the ethnographic principle, which originated in the West as a variant of democratization, gained strength thanks to Russia, while the West remained, as it were, in aristocratic opposition to this course. The ethnographic principle has not yet acquired a clearer legal legitimacy. But as a historical category, it can serve as a study of the history of Modern times, and especially the Soviet period. ; Etnografinio principo sąvoka, aptinkama politinėje ir mokslinėje literatūroje, regis, neturi aiškios visuotinai priimtos to principo juridinės kvalifikacijos. Bet istoristinis požiūris į procesus rytinėje Europos dalyje XIXa. antroje pusėje–XXa. pirmoje pusėje leistų teigti, kad etnografinis principas– tai esminė Vidurio Rytų Europos regiono formavimosi ypatybė. Straipsnyje atlikta lietuvių, čekų, bulgarų ir lenkų tautų– kaip atvejų, sudarančių prielaidą regiono tipologizacijai,– raidos apžvalga liudytų, kad etnografinis principas orientavo į šio regiono tautinės valstybės teritorijos nustatymą, siekiant tai valstybei sudaryti sąlygas saugiai bei efektyviai egzistuoti. Kartu straipsnyje pasirinktas tyrimo rakursas leidžia naujai pažvelgti į minimo regiono valstybių probleminę raidą Vakarų ir Rusijos priešpriešos kontekste. Straipsnyje konstatuojama, kad etnografinis principas neįgijo juridinio principo statuso, bet jis gali būti naudingas kaip istorinė kategorija tyrinėjant naujųjų laikų istoriją ir ypač sovietmetį.

Continued of Review article: Gliožaitis, A. (2012). Administrative division of Lithuania on the Russian maps of the XIX and XX centuries (2 of 3). Geodesy and Cartography, 32(3), Ia-Ig. https://doi.org/10.3846/13921541.2006.9636701 The administrative division and changes of boundaries of Lithuania on the Russian maps of the XIX and XX centuries are analysed. The administrative division and its changes reflects the official politics of the Russia against the neighbouring conquered countries. Analysis of old maps and related documents shows the methods and scale of Lithuania's denationalization, executed by the Russian tsars and secretaries-general of the Communist party. Article in Lithuanian Lietuvos administracinis skirstymas XIX ir XX a. Rusijos žemėlapiuose (3 iš 3) Santrauka.Iš užkariautų kraštų įkūrusi imperijų carų valdžia jos administraciniam padalijimui skyrė nuolatinį dėmesį. Prie Rusijos mokslų akademijos 1739 m. įsteigtas Geografijos departamentas. kuris vadovavo visiems geodeziniams ir kartografiniams darbams, reikalingiems administraciniam padalijimui atlikti, žemėtvarkai, bei kitiems valdymo reikalams [1]. Vėliau jis buvo pertvarkytas į kitokias organizacijas [2]. Administracinės sritys yra pažymėtos rusų topografų ir kartografų sudarytuose žemėlapiuose ir savaip atspindi Rusijos politiką užkariautų kraštų atžvilgiu [3]. Pavartykime dokumentus bei žemėlapius ir pamatysime, kokiais būdais carai ir TSKP generaliniai sekretoriai vykdė Lietuvos nutautinimą, į kokius administracinius vienetus skirstė Lietuvą ir kur žymėjo jos rytinę ribą [4] .

Continued of Review article: Gliožaitis, A. (2012). Administrative division of Lithuania on the Russian maps of the XIX and XX centuries (1 of 3). Geodesy and Cartography, 32(2), IIa-IIf. https://doi.org/10.3846/13921541.2006.9636695 The administrative division and changes of boundaries of Lithuania on the Russian maps of the XIX and XX centuries are analysed. The administrative division and its changes reflects the official politics of the Russia against the neighbouring conquered countries. Analysis of old maps and related documents shows the methods and scale of Lithuania's denationalization, executed by the Russian tsars and secretaries-general of the Communist party. Article in Lithuanian Lietuvos administracinis skirstymas XIX ir XX a. Rusijos žemėlapiuose (2 iš 3) Santrauka. Iš užkariautų kraštų įkūrusi imperijų carų valdžia jos administraciniam padalijimui skyrė nuolatinį dėmesį. Prie Rusijos mokslų akademijos 1739 m. įsteigtas Geografijos departamentas, kuris vadovavo visiems geodeziniams ir kartografiniams darbams, reikalingiems administraciniam padalijimui atlikti, žemėtvarkai, bei kitiems valdymo reikalams [1]. Vėliau jis buvo pertvarkytas į kitokias organizacijas [2]. Administracinės sritys yra pažymėtos rusų topografų ir kartografų sudarytuose žemėlapiuose ir savaip atspindi Rusijos politiką užkariautų kraštų atžvilgiu [3]. Pavartykime dokumentus bei žemėlapius ir pamatysime, kokiais būdais carai ir TSKP generaliniai sekretoriai vykdė Lietuvos nutautinimą, į kokius administracinius vienetus skirstė Lietuvą ir kur žymėjo jos rytinę ribą [4] .

The aims of this article are to describe the fundamental connection between State government, counties and municipalities and to expose peculiarities of interaction of State government subjects and Local Self-government institutions. The survey method is grounded on the systemic research and analysis of the Lithuanian legal acts: Law on the Local Self-government, Law on the Governing of the County and Law on the Regional Development. The main conclusions of the article are following: a) the objects, functions and responsibility of Regional institutions and Counties are separated by legal acts, but in fact Regional institutions and Counties are indivisible unit; b) in reality municipalities become subordinate to the State government and restraint from Self-government institutions appreciable by limited liberty of decision making and finance resources, and intensive state inspection of procedures; c) there is not fully realized principle of decentralization. In the future State government system and Local Self-government reforms could take the way of self-governmental regions making and the power, functions and decision making competence of municipalities could be extended. ; Straipsnyje nagrinėjami centrinių valstybės valdymo subjektų ir savivaldybių sąveikos ypatumai, regioninės valstybės politikos ir vietos savivaldos santykis, apskričių sąsajos su savivaldybėmis bei vietos gyventojais. Išanalizavus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Regioninės plėtros ir Apskrities valdymo įstatymus, teigiama, jog santykiai tarp valstybės valdymo subjektų ir savivaldybių yra grįsti įvairialype ir detalia kontrole, varžančia savivaldos plėtojimą; regionai ir apskritys institucijų požiūriu egzistuoja kaip nedalomas vienetas, todėl tarp valstybės valdymo ir savivaldos sistemų egzistuoja Konstitucijoje nenumatyti pavaldumo ryšiai; pažeidžiamas subsidiarumo principas: Apskrities valdymo įstatymas nustato konkrečius santykius su pavieniais gyventojais ne jų pačių, bet valstybės iniciatyva. Straipsnyje pateiktas teorinis sisteminis valstybės valdymo modelis. Jame patobulinti valstybės institucijų bei savivaldybių ryšiai, supaprastinti gyventojų bei valdžios institucijų santykiai.

Parlamentarizmo idėja turi ne tik turinį – kaip ir kiekvienos kitos prasmei paliudyti, tradicijai atskleisti, reikalinga ir forma. Ten, kur demokratija – kad ir skirtingo modelio – trunka ilgai, parlamentų aplinka jų lankytojams būna įdomi kaip muziejus, nes iš tikrųjų ji "transliuoja" valstybingumo istoriją, pasakoja apie tradicijos kūrėjus, suteikia galimybę atskleisti visuomenės savimonę ir santykį su demokratija.
1990 metais paskelbus Nepriklausomybę parlamento rūmuose, statytuose 1976–1980 metais, jų aplinkos ir interjero erdvės, kurios paprastai turi skleisti institucijos istoriją ir santvarkos dvasią, kito palyginti lėtai. Pastatas, iškilęs XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje, buvo skirtas Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (SSR) Aukščiausiajai Tarybai – per metus sušaukiamai 2–3 kartus ir imituojančiai parlamentarizmą. Iš tikrųjų kasdienybėje tai buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir jį aptarnaujančio "aparato" administracinis pastatas. Tad architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sumanymas atitiko užsakymą: pagrindinė fojė pagal simetrinį laiptinių, įgilinto cokoliniame aukštyje parodų "kambario", drabužinės išdėstymą galėjo priminti teatro aplinką. Pagrindinis puošybinis elementas – Kazimiero Morkūno sukurtas vitražas "Šventė". Kai kur sienos buvo "paženklintos" vadinamosios tarybinės dailės paveikslais – "socialistinio realizmo" kūriniais, būtiniausiose vietose – Lietuvos SSR atributika: herbas su penkiakampe žvaigžde, raudona–balta–žalia ir raudona vėliavos. Pirmieji pokyčiai prasidėjo Sąjūdžio laikotarpiu, kai buvusi SSR Aukščiausioji Taryba įteisino ("sugrąžino") trispalvę vėliavą. Savanorių užimtos gynybinės pozicijos ir gyventojų budėjimas ties pastatu 1991-ųjų sausį, ginant valdžią nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo, kuriam laikui neįprastai pakeitė išorinę aplinką – atsirado barikados, vėliau, 2004 m., paverstos paminklu. Tik 1997 m. buvo pradėtas rengti tuo metu vadinamų pirmųjų rūmų interjero planas, kad parlamento sienos galėtų skleisti Lietuvos Seimo tradiciją. 2002 m. Seimo kanceliarija į interjero koncepcijos parengimą įtraukė istorijos specialistus. Straipsnyje bus aptarta, kaip buvo kuriamas dabartinis parlamento rūmų interjeras, išnagrinėjant, kokie veiksniai lėmė sprendimus pasirenkant tuos ženklus Lietuvos raidoje, kuriais yra žymima parlamento istorija. Autorius taip pat atskleis sprendimų priėmimo problemas ir požiūrį į Seimo interjero kismą bei jo perspektyvą, į parlamentinio paveldo komunikaciją – kaip vizualaus naujo dokumentinio kūrinio atsiradimą.

The high share of global energy costs to create an indoor climate has been of increasing interest to the global community for several decades and is increasingly the focus of policy. This paper analyses the energy performance gap between actual energy consumption and energy demand obtained during the dynamic energy simulation and building certification. To identify the energy performance gap, an existing office of energy efficiency class B was selected as a case study. The simulation program IDA Indoor Climate and Energy was used to create a dynamic energy model, based on the designed documentation and the actual indoor climate parameters recorded by the building management system. The results of the case study showed that the accuracy and reliability of the results presented by the dynamic energy model of the building directly depend on the assumptions. The correct values of the internal heat gains, indoor climate parameters, human behavior, air quality levels at different times of the day and season, HVAC system operation parameters and operation modes, specific fan powers of ventilation systems, the seasonal energy efficiency of cooling equipment and characteristics of sun protection measures have to be selected. Article in Lithuanian. Administracinio pastato energijos vartojimo efektyvumo spragos vertinimas Santrauka Patalpų mikroklimatui sukurti tenkanti didelė globalių energijos sąnaudų dalis jau keletą dešimtmečių vis labiau domina pasaulinę bendruomenę, vis dažniau ši problema atsiduria ir politikos dėmesio centre. Šiame straipsnyje nagrinėjama energijos efektyvumo spraga tarp faktinių energijos sąnaudų ir energijos poreikių, gautų dinaminio energinio modeliavimo bei sertifikavimo metu. Siekiant nustatyti energijos efektyvumo spragą ir ją lemiančias priežastis, tyrimui pasirinktas administracinės paskirties pastatas, kuris atitinka B energinio naudingumo klasę. Kompiuterinė programa "IDA Indoor Climate and Energy" panaudota dinaminiam energiniam modeliui sukurti pagal projektinę dokumentaciją ir pastato valdymo sistemoje fiksuojamus faktinius patalpų mikroklimato parametrus. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad pastato dinaminio energinio modelio pateiktų rezultatų tikslumas ir patikimumas tiesiogiai priklauso nuo prielaidų, padarytų dėl vidinių šilumos pritėkių dydžių, mikroklimato parametrų kitimo ribų, žmonių elgsenos ypatumų, oro kokybės lygių skirtingu paros ir sezono laikotarpiais, ŠVOK sistemų veikimo parametrų ir režimų, vėdinimo sistemų savitųjų ventiliatorių galių, vėsinimo įrenginių sezoninio energinio efektyvumo ir įstiklintos fasado dalies apsaugos nuo saulės priemonių charakteristikų nustatymo. Reikšminiai žodžiai: administracinis pastatas, dinaminis energinis modeliavimas, IDA-ICE, energijos vartojimo efektyvumo spraga, faktinės energijos sąnaudos, sertifikavimas.

Security is crucial variable in international relations. The security concerns are reflected in national security and defense strategies. Moreover, long term security salience is usually presented in various journals of the state academic community. In addition, media present own perspective towards security issues which lead to securitization processes. The object of the research: security and regional identity in Baltic States and Visegrad Group. The goal of the research: to analyze perspectives of regional identity and role of security in Baltic States and Visegrad Group. This research focuses on security issues in Baltic States and Visegrad Group and uses regional identities in order to compare different perspectives of governmental, academic and media institutions of the regions and states. Due to similar identities formed in the historical context as well as membership in the same security and economic alliances of the researched objects the outcomes shows that there are more common security concerns than differences. The most important issues of security are presented throughout territorial integrity and security core value. In addition, similar view is found towards economic security and physical safety and security core values. Nevertheless, differences emerges in political stability and social stability security areas. This provides empirical evidence that common security programs in between regions can be created and applied to bigger unions such as EU or NATO. While the country or region specific core security values show that some security issues are better left for national competences similarly to subsidiarity principle. ; Saugumas yra ypač svarbus kintamasis tarptautiniuose santykiuose ir valstybės vidaus politikoje. Siekiant sukurti didesnes saugumo galimybes valstybės naudojasi įvairiausiais instituciniais instrumentais. Pirminės saugumo problemos dažniausiai yra pateikiamos nacionalinio saugumo ar gynybos strategijose. Ilgalaikės saugumo problemos ir esminiai jam įtaką darantys veiksmai yra pateikiami akademinės bendruomenės aplinkoje, dažniausiai įvairiose mokslinėse publikacijose. Galiausiai, žiniasklaida pateikia savą saugumo problemų versiją ir perspektyvą, kuri prisideda prie saugumizacijos proceso. Tyrimo objektas: Baltijos šalių ir Višegrado grupės regioninis saugumas ir identitetas. Tyrimo tikslas: išanalizuoti regioninio saugumo ir identiteto vaidmenį tarp Baltijos šalių ir Višegrado grupės. Tyrimas labiausiai atsižvelgia į Baltijos šalių ir Višegrado grupės saugumo problemas, kurios pateikiamos valstybiniuose dokumentuose, akademiniuose žurnaluose ir publikacijose bei žiniasklaidoje. Tyrimo išvados aiškiai parodo regioninio saugomo perspektyvų panašumus ir skirtumus, kurie yra palyginami. Dėl panašių istorinių patirčių ir aplinkybių bei narystės vienodose saugumo ir prekybos organizacijose tyrime pabrėžiama, kad panašumų tarp regioninio saugumo perspektyvų yra daugiau nei skirtumų. Teritorinis vientisumas ir saugumas atskleidžiami, kaip svarbiausios saugumo vertybės. Ekonominis ir fizinis saugumas akcentuojami, kaip svarbios saugumo vertybės tarp visų tirtų valstybių. Vis dėlto, didžiausi skirtumai atsiranda tiriant kultūrinio identiteto ir socialinio stabilumo ir saugumo vertybes. Tyrimas pateikia empirinių duomenų, kurie parodo, kad bendra saugumo politika yra galima tikimybė tarp tiriamų regionų ir galimai pritaikoma platesniam naudojimui, tokioms organizacijoms, kaip ES ar NATO. Tuo pat metu tyrime pabrėžiama, kad specifinės nacionalinės saugumo problemos turi būti sprendžiamos valstybiniu lygmeniu. Tai grindžiama subsidiarumo principu. ; Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas ; Politologijos katedra

Ethical committee is an effective instrument for resolving moral problems of contemporary university and a form of institutionalisation of its social responsibility. Different models of ethical committees are discussed in the article. Namely, the corporate model, where a university is regarded as a big business entity; the legal model, which settles different intra-organisational conflicts; the expert model, which evaluates the conformity of research projects with universal moral norms; the enlightening model, where the university is regarded as an instrument of insemination of moral values. The choice of the model defines procedural questions, the number of committee members, its representativeness, functions and periodicity of meetings. ; Vieningų veiksmų ėmimosi esant vertybių konfliktui problema gali būti vertinama kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės etikos klausimų. Etikos komitetas, regis, yra vienas efektyviausių konsensuso siekimo instrumentų, nes sprendimų priėmimo procesui jis gali suteikti būtiną atstovavimą ir lankstumą. Nors moralinės problemos diskusijos etikos komitete per se negarantuoja jos galutinio išsprendimo, tai gali bent jau nurodyti konkrečias priemones, kuriomis susijusios šalys gali pasiekti konsensuso dėl svarstomos problemos. Pirmieji etikos komitetai buvo įsteigti medicinos institucijose (bioetikos komitetai) ir komercinėse organizacijose (korporaciniai etikos komitetai) XX a. viduryje, kai šiose srityse iškilo patys aštriausi konfliktai tarp deklaruojamų ir tikrų tikslų. Šiuo metu itin aštrias moralines kolizijas išgyvena švietimo sistema. Šiuolaikinis universitetas yra sudėtinga daugybės lygmenų struktūra, orientuota į simultanišką įvairių edukacinių, mokslinių, ekonominių, politinių uždavinių sprendimą. Universitetai susiduria tiek su unikaliais moraliniais iššūkiais, tiek su tradiciniais iššūkiais, panašiais į korporacijų ir mokslinių tyrimų institucijų problemas. Etikos infrastruktūros plėtojimas edukacinės organizacijos lygmeniu ir universiteto etikos komiteto kaip jos koordinacinio centro kūrimas atrodo kaip logiškas šios problemos sprendimas. Vis tik tebelieka klausimų, susijusių su tinkamiausio universiteto komiteto modelio pasirinkimu. Šis pasirinkimas iš esmės priklauso nuo uždavinių, universiteto keliamų komiteto nariams. Komitetas gali būti sukurtas kontroliuoti moralinių normų institucionalizavimą organizaciniu lygmeniu, spręsti vidinius organizacinius konfliktus, rengti etinį mokslinės veiklos tyrimą, vykdyti informacinę ir šviečiamąją veiklą etikos srityje ir t. t. Taigi gali būti išskiriami skirtingi komitetų modeliai: korporatyvinis modelis, kai universitetas vertinamas kaip didelis verslo vienetas; teisinis modelis, kuris sprendžia ginčus tarp darbuotojų; ekspertinis modelis, kuris tinkamas vertinti mokslinių tyrimų projektų atitiktį moralinėms normoms; šviečiamasis modelis, kai universitetas suvokiamas kaip moralinių vertybių skleidimo įrankis. Taigi pirmasis būtinas žingsnis etikos komiteto organizavimo procese yra ne nekūrybingas kitose institucijose egzistuojančių mechanizmų kopijavimas, bet aiškus konkretaus universiteto specifinių tikslų apibrėžimas. Universiteto etikos komitetas gali susitelkti ties vienu iš apibrėžtų tikslų arba mėginti pasiekti kelis iš jų. Kadangi pastarasis variantas ne visuomet įmanomas, viena galimų išeičių yra steigti kelis komitetus pagal skirtingas paskirties sritis.

The paper attempts to reconstruct the picture of the state savings bank system and its structure in Lithuanian governorates in the beginning of the 20th century. The same economic, political, social contradictions as in the whole credit system of the lagging behind Russian Empire as compared with Western European states were typical in the creation and activity of savings banks.Among other means (accumulation of land in the hands of Russians, colonial policy of taxes and customs), discriminative credit policies were used. The formation of credit resources using savings of the occupied countries also served for the imperial purposes of Russia.The opening and activities of savings banks were regulated by special statutes in which the objective of savings banks was indicated: to provide the possibility for poor people to accumulate funds in small amounts and get interest for them.However, the operations of savings banks were trivial, they managed to accumulate only very small amounts of money.In 1895, the new Statute of savings banks was approved and they were called State Savings Banks. The State Bank of Russia headed over the savings banks.According to the new Statute, the order of the opening of savings banks was easier. It became possible to open state savings banks and their branches in all cities and settlements - at the State Bank, treasuries, customs, at all governmental and public offices, private offices and enterprises. The spread of the network of savings banks became easier, deposits grew up.Deposits in saving banks in the period 1899-1913 increased rather rapidly: in the Vilnius govemorate 2.9, in Kaunas 2.6, and in Suvalkai 3.1 times.The number of savings banks in Lithuanian governorates in this period increased 1.45 times. At the beginning of 1913, in Lithuanian governorates operated 29 central savings banks and one city branch, 241 savings banks at post offices, 11 at railway stations, and 2 saving banks in factories. The number of all types of savings banks was biggest in Šiauliai district (22), Vilnius and Raseiniai districts (21 in each), and the smallest in Naumiestis district (4).The biggest amount of deposits in total, its average per one savings bank, and the average amount of passbooks per one saving bank was in the Vllnius governorate and the smallest in the Suvalkai governorate. The average biggest amount of passbooks in savings banks per one thousand inhabitants was in the Vllnius governorate and the smallest in the Suvalkai governorate, too.Savings banks' deposit funds were invested in state bonds. Formation of the credit resources of the Russian Empire using savings of people of the occupied countries was one of the means of the realization of Russia's colonial policy. The Lithuanian deposit funds brought away from Lithuania have never been returned. ; Valstybinių taupomųjų kasų sistema, jos struktūra, teritorinis kasų išsidėstymas Lietuvoje carinės okupacijos laikotarpiu beveik nėra tirti. Šio straipsnio tikslas - pamėginti atkurti tuo metu veikusių lietuviškosiose gubernijose valstybinių taupomųjų kasų sistemos struktūrą ir apibūdinti jų veiklą panaudojant pagrindinius rodiklius. Tyrimo uždaviniai: išnagrinėti taupomųjų kasų steigimo prielaidas; atkurti tuometės taupomųjų kasų sistemos struktūros vaizdą; apibūdinti taupomųjų kasų sistemą. Objektas - lietuviškųjų gubernijų valstybinės taupomosios kasos XX a. pradžioje. Pateikiami atlikto tyrimo rezultatai gali būti naudingi nagrinėjant Lietuvos kredito institucijų raidą, apskričių, miestų ir miestelių ekonominės plėtros istorines ypatybes.

The article is dedicated to determine de iure and de facto binding force of the case law of the Court of Justice of the European Union (hereinafter the ECJ) and its place in the system of legal sources in Latvia. The author concludes that the case law of the ECJ consists of legally important statements, which are included in judgements of the ECJ, namely, of an interpretation of legal norms, made by the ECJ, and of judge-made law norms, which the ECJ has found in legal system by use of a further law-making. Therefore, it follows from the above that the case law of the ECJ is regarded as binding independent addition legal source in Latvia. This publication concerns not only Latvia, but also other European Union (hereinafter the EU) member states of the continental Europe or Romano-Germanic legal system. ; Nuo Deklaracijos dėl Europos Sąjungos teisės aktų aukščiausios galios, kuri yra įtraukta į Lisabonos sutartį priėmusios tarpvalstybinės konferencijos užbaigimo aktą, 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojimo momento EST judikatūros bendroji privalomoji galia yra pripažinta ES pagrindinio teisės aktų leidėjo – dalyvių šalių – politinės valios išraiška. Toks statusas Deklaracija yra suteiktas (faktiškai – akceptuotas) EST sprendimų bendriuosius teisės principus pripažįstant privalomosiomis teisės normomis, t. y. nurodant, kad šių principų laikomasi nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra įrašyti kuriame nors ES norminiame teisės akte ar sudarymo sutartyse. ES teisės yra tokios, kokias savo nutarimuose paskelbia EST, interpretacijos būdu apibrėždamas ES rašytinių teisės normų turinį. Vėliau kuriamos naujos teisės normos ir pripažįstami negaliojančiais ES įstaigų ar darinių teisės aktai. ES teisių darną ir konsekvenciją galima garantuoti tiktai tada, jeigu EST judikatūra kaip privalomas teisės šaltinis taikomas ne tik konkrečioje byloje, kurioje keliamas prejudicinis klausimas, bet visose dalyvių šalyse, kiekvienoje su teisės taikymu susijusioje byloje. Privalomasis teisės šaltinis yra visi, ne tik į EST judikatūrą įtraukti prejudiciniai nutarimai, nes nėra prasmės kelti prejudicinį klausimą dėl teisės normų interpretacijos, jeigu tai jau pateikta kitos procedūros metu priimtame nutarime. EST kaip ES teisių vienybės ir konsekvencijos garantas nenumato išskirtinės normos interpretacijos tik todėl, kad ši norma taikoma kitoje procedūroje priimtame nutarime. Teisiškai svarbios išvados arba teisėjų veiklos normos atitinka visus tris teisės normas apibūdinančius požymius. Reiškia, EST teisėjų veiklos teisinės normos yra bendrinės, kaip ir įtrauktosios į ES norminius aktus. Rašytinės teisinės normos interpretacija (jos rezultatas) nėra nauja teisės norma, bet yra visuotinai privaloma atitinkamos normos turinio išraiška, nes ES teisės norma ir EST atliktas jos vertimas yra nedalomas vienetas. Vadinasi, EST judikatūra yra privalomas teisės šaltinis. Latvija, kaip ir kitos kontinentinės, arba romanų-germanų tiesinės sistemos, šalys, priklauso vadinamosioms rašytinių teisių šalims, kuriose nuolatiniais pagrindiniais šaltiniais pripažįstami tiktai norminiai teisės aktai. Vadinasi, EST judikatūra yra bendrinis nuolatinis papildomas arba subsidiarus teisės šaltinis Latvijos teisės sistemoje. EST nutarimai nėra privalomi precedentai (precedentų teisės) dalyvių šalių teismams, jiems yra privalomos EST teisiškai svarbios išvados.

Propaganda can be used as a tool by various actors of international relations in order to achieve their goals. Since propaganda studies appeared as a discipline in the interwar period, number of predictions was made about how propaganda as a part of the language of power will adapt to the changing world or even disappear. The IPA method (aka technical method) of propaganda analysis has stayed relatively the same in principle as the time passed. The stability of the method can be interpreted as representative of its accuracy. However, it is useful for explaining how people think about propaganda, as opposed to how is that translated into their "real world" actions. The effects of actors using various tools in international relations can be explained with theories and concepts from the field of international relations study. Thus, there is a need to establish a link between the perception and reality in this case by finding how one can conduct an interdisciplinary research in propaganda analysis and international relations studies. Dokdo/Takeshima issue is a dispute between South Korea and Japan over territory of a set of relatively small islands located between the two countries in the Sea of Japan/East Sea. This issue has been portrayed by both sides through propaganda. Neoliberal scholars, who are focused on concepts related with piece, like the democratic piece theory have come up with different theoretical approaches that could reduce possibilities of conflict. One of these scholars, Joseph Nye has come up with soft power, followed by his own upgrade to it, called smart power, which aimed to address limits of the original concept. By approaching smart power concept from point of view of the Copenhagen School of International Relations and using case study of propaganda around the Dokdo/Takeshima issue, this study will attempt to outline limits within the smart power concepts. ; Propaganda gali būti naudojama įvairių tarptautinių santykių veikėjų, kaip įrankis siekiant pasiekti savo tikslus. Propagandos studijos, kaip disciplina, atsirado tarpukario laikotarpiu. Tuo metu buvo spėjama, kad propaganda, kaip kalbos dalis, arba prisitaikys prie besikeičiančio pasaulio, arba išnyks. Propagandą analizuojantis interpretacinės fenomenologijos metodas (IFM) - (techninis metodas) laikui bėgant išliko beveik nepakitęs. Metodo nekintamumas gali būti suvokiamas kaip tikslumo atspindys. Tačiau yra svarbu išanalizuoti, kaip žmonės suvokia propagandą ir kaip tai yra pritaikoma veiksmuose, vykstančiuose "tikrame pasaulyje". Be to, iškyla poreikis sukurti ryšį tarp suvokimo ir realybės. Tai atlikti galima išanalizavus, kaip galima atlikti tarp dalykinius propagandos analizės ir tarptautinių santykių studijų tyrimus. Taptautinių santykių veikėjų, naudojančių įvairius įrankius, įtaka gali būti paaiškinama, pasitelkus tarptautinių santykių teorijas ir koncepcijas. Šioje atvejo analizėje yra poreikis sukurti sąsają tarp suvokimo ir realybės. Dokdo/Takešimos klausimas yra teritorinis ginčas tarp Pietų Korėjos ir Japonijos dėl santykinai mažų salų, išsidėsčiusių Japonijos/Rytų jūroje. Abi valstybės šią problemą atskleidžia naudodamos propagandą. Neoliberalieji mokslininkai, kurių analizuojamos sritys yra taika ir demokratinė taika, pateikia kelias teorines prieigas, kurios galėtų sumažinti konfliktų tikimybes. Vienas iš šios mokslų srities atstovų, Joseph Nye, minkštosios galios koncepciją paaiškino per savo patobulintą šios koncepcijos sąvoką, pavadintą "išmaniąja galia" (smart power). Šios naujos koncepcijos tikslas – atkreipti dėmesį į minkštosios galios sąvokos ribotumą. Šis tyrimas sieks nubrėžti "išmaniosios galios" koncepcijų ribas, pasitelkiant Kopenhagos tarptautinių santykių mokyklos teoriją ir Dokdo/Takešimos atvejo analizę. ; Kultūrų studijų katedra ; Humanitarinių mokslų fakultetas

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] One of the main institutions for the welfare of citizens is the family, which acts as a social unit under certain informal and formal rules. In a society, the functioning of a family is best described using institutional theory, which is defined by such terms as organization, behaviour, order, rules. The rules and order are based on the laws that help family members make decisions and function in society while maintaining the integrity of their institution. During the recent decades, the family, as a social unit, has undergone a relatively strong process of deinstitutionalization, which leads to new, major challenges across the European Union. One of the key challenges is the reconciliation of family life and work, which is crucial. In order to manage setbacks, a legal framework is being improved, the content of which varies according to many different aspects in each EU country, while the EU's objectives and recommendations are the same for all countries. Therefore, there is a need to assess whether different legal instruments create equal or at least similar conditions for family life and work harmonisation. On this basis, the purpose of the study is to compare the favorable work conditions for parents of children under the age of 3 that are provided in the legislation of the Baltic States. To achieve the purpose of the research, the study focuses on these objectives: the analysis of scientific literature based on institutional theory, the analysis of legal acts regulating employment relationship in the Baltic countries,and the laws and data taken from the 2017 MISSOC (Mutual Information System on Social Protection) database. Athematic analysis of the legislation of working conditions, relevant from September to October 2018, was chosenfor the purposes of this study. The topics of the legal acts analysis have been formulated on the basis of law groups.The results of the study show that the Baltic countries mainly focus on business trips, breastfeeding breaks, guaranteedpaid, free and extra annual leave, protection against harmful working conditions and the termination of contracts forlegal regulation. Topics that regulate the least exceptional conditions in the Baltic countries are recruitment, workduring weekends and public holidays, work schedule flexibility, remote working. ; [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Viena iš pagrindinių piliečių gerovę užtikrinančių institucijų – šeima, kuri kaip socialinis vienetas veikia pagal tam tikras neformalias ir formalias taisykles. Viena iš visoje Europos Sąjungoje šeimos institutui aktualių problemų – šeimos ir darbo suderinimas, kuriai spręsti kuriama ir tobulinama teisinė bazė. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Baltijos šalyse suformuotas darbo sąlygų lengvatas, numatytas teisės aktuose ir skirtas šeimoms, auginančioms vaikus. Tyrimui naudojami įstatymų ir 2017 metų MISSOC duomenų bazės duomenys, kurie analizuojami temų analizės metodu, formuluojant jas remiantis įstatymų grupėmis. Tyrimo rezultatai atskleidė, kokioms teisinėms priemonėms skiriama daugiausia ir mažiausia dėmesio Baltijos šalyse, pvz., daugiausia dėmesio skiriama komandiruočių, maitinimo krūtimi pertraukų, atostogų garantavimo ir kt. teisiniam reglamentavimui.

The Samogitian book is a relevant part of the regional culture history. In this article, the regional book is shown as a publishing product of the local communities which met their demands. Samogitia's historical development is analysed in more detail, whilst its clarifications are essential when determining the spread of regional book culture. The status and territorial delineation of Samogitia had been changing, thus three regional stages are distinguished: 1) the Great Duchy of Lithuania (1795), 2) tsarist Russia (1975–1917) and 3) Independent Lithuania (1918–1944). The precise choice of time and space allows us to name the Samogitian press as a production which is familiar from the data of publishing and printing. With reference to this principle, the multilingual layers of printed and handwritten heritage of the region are covered. Regional book in the sense of author and language is variegated. Its creators were culturally active members of local communities, which met the needs of themselves and of other local inhabitants. Besides Lithuanian book, attention is drawn also to Latin, Polish, Russian, French, Jewish and German press production. Local handwritten heritage and handwritten books are integrated into the analysis of regional book as the distinctive part of regional book culture.The Samogitian ethnic book, witten in its peculiar dialect, is recognized as a quite independent and at the same time integral part of Samogitian book. Samogitian book, which had its upspring late in the 17th century, had very strong positions in the culture of Great Lithuania in the 19th century due to the Lituanistic movement. It decreased in the period of generating Lithuanian appellative language, although cultured Samogitians had been recovering it during all the first part of the 20th century. The Samogitian book underwent the patterns that are common and appropriate only for this region and which influenced the complicated situation of publishing and the general state of book culture. Referring to this concept of regional book, the Samogitian book is conceived as a consistent part of the Great Lithuania's book history. ; Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: petreikist@gmail.comŽemaitijos knyga svarbi regiono kultūros istorijos dalis. Straipsnyje regioninė knyga suvokiama kaip lokalinės bendruomenės visas leidybos produktas, tenkinantis jos poreikius. Detaliau analizuojama Žemaitijos istorinė raida, be kurios neišsiversime nustatydami regioninės knygos kultūros erdvę. Žemaitijos statusas ir teritorinis apibrėžimas keitėsi, tad išskiriami trys regiono raidos etapai: 1) LDK (iki 1795),2) carinės Rusijos (1795–1917) ir Nepriklausomos Lietuvos (1918–1944). Tikslus laiko ir erdvės pasirinkimas leidžia įvardyti Žemaitijos spaudos produkciją, kuri yra pažįstama iš leidybos ir spausdinimo duomenų. Remiantis šiuo principu aprėpiami regiono įvairiakalbiai spausdintinio ir rankraštinio palikimo klodai. Regioninė knyga autoriaus ir kalbos prasme yra nevienalytė. Jos kūrėjais buvo kultūriškai aktyvioji lokalinės visuomenės dalis, tenkinanti asmeninius ir kitų vietos gyventojų poreikius. Bendros politinės ir kultūrinės įtakos lėmė įvairiakalbės raštijos svarbą regiono knygos kultūroje. Daugiau dėmesio, be lietuviškos knygos, skiriama lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, žydiškai ir vokiškai spaudos produkcijai. Į regioninės knygos tyrimus integruojamas vietos rankraštinis palikimas ir rankraštinė knyga kaip savita regiono knygos kultūros dalis. Žemaičių etninė knyga, išsiskirianti savo tarminiu pagrindu, suvokiama kaip gana savarankiška, bet sykiu integrali Žemaitijos knygos dalis. XVII a. pabaigoje užgimusi žemaitiškoji knyga, dėl žemaičių lituanistinio sąjūdžio XIX a. turėjo tvirtas pozicijas Didžiosios Lietuvos knygos kultūroje. Kuriantis lietuvių bendrinei kalbai ji sumenko, nors žemaičių kultūrininkų pastangomis buvo gaivinama visą XX a. pirmąją pusę. Žemaitijos knyga patyrė bendrus ir tik šiam regionui būdingus knygos kultūros dėsningumus, kurie atsiliepė komplikuotai leidybos situacijai ir regiono knygos kultūros būklei. Remiantis šia regioninės knygos koncepcija Žemaitijos knyga suvokiama kaip savarankiška Didžiosios Lietuvos knygos istorijos dalis.

The conception of discretion and the possibilities of controlling administrative discretion are studied in this article. The article consist of six parts. The essence and significance of discretion are discussed in the first part of the article. There are three powers in a democratic state. Each of them has certain limited rights of choosing their actions. Those limited rights are called discretion. It is a precondition for each power to execute it's functions independently. It means that each power can make decisions independently. Even having the right of discretion all powers have to obey Constitution, statutes and common principles of law. The legislative administrative discretion is discussed in the second part of the article. The legislative administrative discretion exists because the functions of powers are mixed. The delegation of legislative functions to executive power are related to the legislative administrative discretion. This type of discretion is almost impossible to control. The reason of it is that delegating legislative discretion statutes, which are passed by Seimas, are not concrete. Therefore the executive power can freely choose the means to execute statutes or even to ignore the assignments of Seimas. The concept of administrative discretion, which is different from the legislative administrative discretion, is discussed in the third part of the article. The administrative discretion allows the executive power to choose actions freely, when it is executing its functions of executive power. Administrative legislative discretion allows the executive power to execute quasi-legislative functions. The growth of administrative discretion is analyzed and advantages and disadvantages of this growth are discussed. The differences between administrative discretion and administrative arbitrariness are revealed in the fourth part of the article. Ultra vires doctrine is presented in the fifth part of the article. This doctrine provides the answer to the question whether discretionary powers are abused. The term ultra vires has come from Latin language and means "above power". Three types of ultra vires are discussed separately: 1) the substantive ultra vires, 2) the procedural ultra vires and 3) the abuse of power. The possibilities of controlling administrative discretion in Lithuania are discussed in the fifth part of the article. The powers and possibilities of administrative courts and Seimas' Ombudsman institution to control the use of administrative discretion are analyzed. The conclusion is made that administrative courts have limited possibilities to control the use of administrative discretion. When statutes, which are the reason for administrative power to act, are vague and not concrete, the administrative courts have no possibilities to control the use of administrative discretion. The Seimas' Ombudsman institution has more possibilities to disclose the abuse of discretion, however, it has no power to give orders to correct this abuse. Such power is given to the courts. ; Šiame straipsnyje atskleidžiama diskrecijos samprata bei aptariamos diskrecijos kontrolės galimybės. Straipsnį sudaro šešios dalys. Pirmojoje dalyje aptariama diskrecijos esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje. Demokratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, vadinamą diskrecija, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turėdama diskrecijos teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų. Antrojoje dalyje aptariama legislatyvinė administracijos diskrecija, atsirandanti dėl tam tikro valdžių funkcijų persipynimo. Teisėkūros funkcijos perdavimas vykdomajai valdžiai yra susijęs su legislatyvine administracijos diskrecijos teise, kurios praktiškai neįmanoma kontroliuoti, nes Seimo priimti aktai, deleguojantys legislatyvinę diskreciją, dažnai yra deklaratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus arba netgi ignoruoti Seimo pavedimus. Trečiojoje dalyje pateikiama administracinės diskrecijos samprata, kuri skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazilegislatyvines funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama legislatyvinė diskrecija. Aptariama administracinės diskrecijos didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalumai bei trūkumai. Ketvirtojoje dalyje išryškinamas administracinės diskrecijos ir administracinės savivalės skirtumas. Penktojoje dalyje pristatoma ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama diskrecijos teise. Terminas ultra vires (lot.) reiškia "virš jėgų". Pateikiamos ir atskirai aptariamos 3 ultra vires rūšys: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires), 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires) ir 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power). Šeštojoje dalyje aptariamos administracinės diskrecijos taikymo kontrolės galimybės Lietuvoje. Nagrinėjami administracinių teismų ir Seimo kontrolierių įstaigos įgaliojimai ir galimybės patikrinti administracinės diskrecijos taikymo atvejus. Pažymima, jog administracinių teismų galimybė patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, ribota, o kartais jie visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Tuo tarpu Seimo kontrolierius turi daugiau galimybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administracinės diskrecijos panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą – tai galėtų padaryti teismas.

After we started direct communication and collaboration with foreign scholars, we immediately noticed that one of the reasons of miscommunication derives from the lack of discussion of terminological synonymy as well as the concept of a term. For example, miscommunication may occur due to such issues as the understanding and the relationship of such terms as a borrowing and a foreign word, such Lithuanian words as naujadaras, naujažodis and neologizmas which are usually all rendered in English as a neologism, language policy and language planning, etc. In addition, numerous debatable issues arise regarding the use of the term marker and its synonyms in the context of morphology and the choice of different terms to refer to the administrative style (kanceliarinis, dalykinis, administracinis stilius in Lithuanian). There is a tendency to opt for an international term since it facilitates communication with foreign scholars. This article explores terms that deal with language 'standardness' used in linguistic research and in written public discourse. In addition, it raises a question of whether it would not be useful to replace the term of common language with that of standard language. In our opinion, the term standard language better reflects such aspects of a given language variety as its normative nature, national status, formality, a consistent and natural acquisition of the language system as well as the application of the acquired knowledge in the processes of language standardisation and language policy. Certainly, replacing a term with a different one is not difficult, i.e. it is a matter of agreement and intention; however, in our case the question seems to be directly related not only to terminology but also to the concepts that they signify. On the one hand, international practice shows that local terms remain local and cause problems in translating them into other languages; on the other hand, it also reflects differences in the content of the terms when they are used to refer to different stages of language development.Several terms were used in Lithuanian linguistics to refer to language standardness. Jonas Jablonskis used the term written language. The scholar emphasised that he chose the term deliberately since he was not aiming at codifying spoken language and since written language was deemed as the most important in his time. The term common language created by Pranas Skardžius entered public use only in 1927. However, after 1950, the term of common language was replaced by the Russian term literary language. It was no better than other terms, it had no traditions in Lithuania but it was important as a political stance of showing how united Soviet linguistics was. Such purposeless change of terms was not accepted well by linguists working both in Lithuania and abroad. This issue was discussed on many occasions in writings by Skardžius, Jonikas and it was debated widely by Lithuanian linguists. The term common language was started to be used again in 1969.Today the status of our language is different: we have the system of established vocabulary, grammar, the whole language system is standardised, we have institutions that set and monitor language norms (State Commission of the Lithuanian Language and the State Language Inspectorate), institutions that foster Lithuanian, standardised language is used in all public domains, its status is established by a special law. As a result, contemporary situation can be defined by two clear terms: 1) Lithuanian which encompasses dialects, sociolects, idiolects and which also subsumes borrowings and jargon since it is part of our daily language which is not regulated by any laws or resolutions; 2) standard language which is understood as a language variety of the highest prestige. We do not suggest that the use of the term common language should be abandoned but we believe it should have a different place in the system of terms. As we are familiar with the way language development processes are termed in other countries the examples of which are provided in the first part of this article, we argue that common language may refer to a certain stage in the development of our language. Thus the language of a pre-standard stage used by the whole nation which has been more or less standardised can be referred to by the term common language. It would involve such language use which occurs in the initial stages of the development of a standard language, i.e. it would no longer refer to some tribal or dialectal language but rather to the general language used by the whole nation or its substantial part which first occurs in a written form and which is standardised only on the primitive or intuitive level without any language policy at the national or any other institutional level. However, this stage is over now and therefore, similarly to Latvians, we have to use the term standard language. In our opinion, standard language is a standardised language variety which is used in public discourse (state management, media, school) and in international communication. ; Šiame straipsnyje norima atkreipti dėmesį į standartinės kalbos termino vietą kaimynų ir tolimesnių šalių terminologijoje, taip pat siūloma prie šio termino pereiti ir mūsų kalbotyroje. Įvertinant kaimynų latvių patirtį, siūloma vartoti terminus lietuvių kalba ir standartinė kalba, kurie puikiai atskirtų kasdienę mūsų kalbą nuo sunorminto jos varianto. Autoriai nesiūlo visiškai atsisakyti bendrinės kalbos termino, tik mato jo kitą vietą terminų sistemoje. Matydami, kaip kalbos raidos procesai įvardijami kitose šalyse, kurių pavyzdžius pateikėme pirmoje šio straipsnio dalyje, sako, kad bendrinė kalba gali įvardyti tam tikrą mūsų kalbos raidos etapą, tad ikistandartinio periodo daugiau ar mažiau sunorminta ir visos tautos vartojama kalba tegul būna vadinama bendrine kalba. Tačiau dabar šis etapas yra pasibaigęs, todėl, kaip ir latviai, turime vartoti standartinės kalbos terminą. Autorių manymu, standartinė kalba – standartizuota kalbos atmaina, vartojama viešajame gyvenime (valstybės valdyme, medijose, mokyklоje) ir tarptautinėje komunikacijoje.