Suchergebnisse

Žmogiškieji ištekliai yra daugelio organizacijų pagrindinis turtas. Darbuotojų žinios turi būti išsaugotos ir pereiti iš individualaus į organizacijos lygmenį, tuo užtikrinant organizacijos mokymosi procesą ir jos gerovės augimą. Žinių vadyba susideda iš įvairių komponentų ir aspektų, tokių kaip socialinis-kultūrinis, organizacinis ir technologinis. Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skiriama technologiniam aspektui, apžvelgta programinė įranga, naudojama įvairiems žinių vadybos procesams palaikyti. Pateikti programinės įrangos pavyzdžiai pagal atliekamas pagrindines funkcijas, taip pat apžvelgtos kai kurios integruotos žinių vadybos sistemos.Knowledge management systems in organizations: technological aspectJuozas Mačiuitis, Audronė Ona Mikalauskienė, Laima Zalieckaitė
SummaryKnowledge management is a hot topic in many business organizations. If properly applied, knowledge management may become a useful tool for business transformation and even the key to competitive advantage. Knowledge management is a very complex problem and can be tackled from several viewpoints: socio-organizational, financial and economical, technical, human, and legal. Knowledge management is essentially about facilitating the processes by which knowledge is created, shared and used in organisations. In this paper we address the technological aspect and survey available software systems that support different knowledge management activities. We categorize these tools into groups, based on their capabilities and functionality: document and content management tools, groupware and collaborative tools, taxonomy software, data mining and knowledge discovery tools, knowledge portals and networks, e-learning systems, intelectual property management tools, competence management tools, etc. We discussed samples of tools that represent what the market offers. We do not claim to cover the entire market, which is large, dynamic and expanding. Our research shows, that the most available tools are specialized, but some integrated suites exist too. To implement an efficient knowledge management system, organizations must identify their main problems, assign priorities, define strategy, and then select appropriate tools. Even though this paper focuses on tools, it is important to state that technology alone will never be the right solution to knowledge management. There are other components of knowledge management systems, and they are discussed in this paper. One popular and widely-used approach is to think of knowledge management in terms of three components: people, processes and technology. Another approach review the roles of knowledge management in learning organization from four perspectives: personal knowledge management, learning organization, organization culture, and organization corporate. Additionally, we present different ways of classifying knowledge management systems, and what requirements they must to meet.

This article deals with the phenomenon of military organization identity and its influence on the process of cadets' public spirit education. The analysis of research data exposed the notion of public spirit between trainers and trainees that create common values for the formation of organization. The question of identity is actualized by the globalization, the increase of information and news, as well as migration. The result of changes is the changing human and social relations, and transformation of value systems. The factors effecting the construction of personal identity are revealed in the scientific literature. Identity is a conscious self-devotion to a specific group, which understands consequences. Organizational identity, on one hand, forms individual's interests and value orientations. On the other hand, the individuals themselves construct personal and organizational identities. The creation processes of collective identity are derived from institutional, cultural and power context. The feature of collective identity is a person's ability to define him/herself and others as 'u'. Military identity, as a dimension of military organization, has undergone not one transformation. The basis of forming military identity is a consciously constructed value system. Duty, responsibility, discipline and loyalty are named as the priority of military values, which are recognized by the majority of members in the organization. Common values are the must in forming an organizational identity that is why the success of public spirit education in Lithuanian Military Academy depends on the interaction among cadets, military instructors and civilian faculty. The public spirit, as a dimension of organizational identity, reveals the forms of identities significant to Military Academy, namely responsibility, civil rights and duties, social participation, loyalty and tolerance. These forms partially suit to the applied public behavior model of five dimensions in organization, which includes the aspects of support, honesty, public interaction, tolerance and respect. Preparing cadets, future officers of Lithuanian military, it is obligatory to recognize dual organizational identity of Military Academy and orientate to the active public spirit educating in all aspects, taking into consideration the basic idea of national security, which praises the responsibility for the complete and secure future of our nation and state. ; Organizacinis tapatumas ypač svarbus: jis formuoja interesus ir vertybes pagal jau turimą patyrimo modelį ir, siedamas istoriją, kultūrą ir geografinę aplinką, įgauna galią. Asmens tapatumas susijęs su savęs priskyrimu grupei pagal jos specifinius požymius, suprantant tokio pasirinkimo kognityvines, emocines ir elgsenos pasekmes. Kolektyvinio tapatumo bruožas – asmens gebėjimas identifikuotis su kitais taip, kad kitų gerovė taptų asmeninės gerovės dalimi. Straipsnyje nagrinėjamas karinės organizacijos tapatumo fenomenas ir jo įtaka kariūnų pilietiškumo ugdymo procesui. Tyrimo duomenų analizė išryškino ugdytinių ir ugdytojų pilietiškumo sampratą jungiančias bendras vertybes, būtinas organizacijos tapatumui formuotis.

The aim of the article is to develop a critique of Europe as a cultural model for political integration. The author takes his departure in an image of Europe of nations, lands, and regions and grounds the critique of the European civilization on a Ancient Greek model of political community. The author raises a question of what is the main principle of civilization: culture or citizenship. He notes the immanent possibility of the culture to become a universal system of values and attempts to define citizenship as the basis of civilization. The author argues that the idea of human as a political being that is found in Greek philosophy from Solon to Aristotle stands in tension with a hierarchicaly organized political forms built around universalistic cultures. Such an argument is built around the interpretation of the ideas of Isocrates, who, drawing on Gorgias and late sophist philosophers, developed a critique of a notion of natural inequality between the Greeks and the Asian barbarians. ; Šiame straipsnyje kritiškai įvertinamos pastangos europinio, t.y. vakarietiško, tipo civilizacijas laikyti visa apimančiu ir universaliu raidos pavyzdžiu. Kitaip tariant, siūloma peržiūrėti pasaulinės Europos viziją ir bandyti atkurti tautų, žemių ir regionų Europos sampratą. Dar daugiau: siekiama pažvelgti į graikiškosios Europos idėjos kilmę. Dėl to ir keliamas klausimas: kas yra pagrindinis civilizacijos principas - kultūra ar pilietiškumas. Tai, kad kultūra labai greitai gali tapti universalia vertybių sistema, savotiška žmonijos lingua franca, IV a. pr. Kr. pirmasis suprato graikų rektorius Isokratas. Remdamasis Gorgijumi ir vėlyvaisiais sofistais, jis kvestionavo VI-V a. pr. Kr susiformavusią graikų politinio elito nuostatą, skelbusią apie prigimtinę nelygybę tarp Europos graikų ir Azijos barbarų. Pastaroji nuostata susiformavo tik graikų pasaulyje, kuris nuo VIII a. pr. Kr. pasirinko polio tipo partikuliarios raidos kelią, besiskiriantį nuo imperinio Rytų šalių gyvenimo būdo modelio. Skirtingai negu vertikaliąja hierarchija pagrįsta imperinės valdžios piramidė, kurioje netgi vienas kito nepažįstančių gyventojų sluoksnius kaip vientisą visumą neretai sujungdavo valdovo asmuo ir žynių biurokratija, gyvenimas graikų poliuose rėmėsi pamatine piliečių horizontalios vienybės idėja, istoriškai paveldėta ir išplėtota pagal karinės vyrų bendrijos pavyzdį. Nuo Solono iki Aristotelio graikų politinė mintis plėtojo nuostatą, kad žmonių prigimtis yra politinio pobūdžio - ji gali kisti; be to, ją galima pertvarkyti pačių piliečių pastangomis, o pats polio egzistavimas, savo ruožtu, sukuria unikalias galimybes, kurios leidžia tobulinti čia gyvenančią piliečių prigimtį. Politinė išmintis (sophia) ir įstatymų (nomoi) laikymasis sudarė tikrąją polio galią, kuri įtvirtino piliečių veiksmingumą, agonistikos dvasią ir bendruomenės solidarumą. Polio santvarka galutinai įsitvirtino graikų karų už laisvę metu ir šios naujai sukurtos organizacijos dėka pasiekta pergalė prieš universaliąją Persijos imperiją leido graikams suvokti savo ypatumus ir naujai atsirandančios Europos kokybinį pranašumą.

The paper aims to reveal the process of face and power construction in the context of political TV debates in Lithuania and to analyse face threatening acts (FTAs) in terms of propositional content and orientation to the addressee's face. This study adopts the qualitative content analysis approach to analyse 360 minutes of political debates broadcasted before the 2016 Lithuanian parliamentary elections. The current paper presents the concept of impoliteness, which is later applied in the empirical analysis to address two main objectives: (a) to analyse the process of face and power construction in political TV debates and (b) to study FTAs in terms of propositional content and orientation to the addressee's face. The results of the study have revealed that politicians seek to get more power by producing FTAs towards their opponents; a zero-sum game metaphor can be used to describe this process. Also, the analysis of FTAs has demonstrated that politicians tend to apply both negative and positive impoliteness strategies. The analysis of FTAs in terms of propositional content has shown that politicians are mostly described as the ones who are lying, hiding the truth, and have performed wrong and ineffective actions in the past. This suggests that participants in Lithuanian political TV debates seek to damage their rival's face in a way which does not harm their own face by applying indirect– positive and negative– impoliteness strategies and by negatively describing their opponents' professionalism and general competencies. ; Straipsnio tikslas– atskleisti, kaip vyksta įvaizdžio ir galios konstravimo procesas politiniuose televizijos debatuose ir ištirti adresatą menkinančius pasakymus orientacijos į įvaizdį ir propozicinio turinio aspektais. Tikslui pasiekti kokybiniu turinio analizės metodu nagrinėtos šešios politinių TV debatų laidos, transliuotos prieš 2016 m. rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą. Bendra laidų trukmė– 360 min. Nustatyta, kad politikai siekia įtvirtinti savo galią menkindami oponento įvaizdį. Šio proceso specifiškumui nusakyti gali būti taikomanulinės sumos lošimometafora. Ištyrus adresatą menkinančius pasakymus paaiškėjo, kad dažniausiai taikomos netiesioginės nemandagumo strategijos, o jų turinys susijęs su oponentų veiksmų kritika. Tai rodo, kad debatų dalyviai vienas kitam kenkia neigiamai kalbėdami apie vienas kito kompetencijų stoką ir vienas kitoįvaizdį menkina taip, kad nepakenktų savo pačių įvaizdžiui. Šis tyrimas gali būti įdomus politinio diskurso tyrėjams, sociolingvistams.

Innovation in the public sector is inseparable from the political, administrative and technological components and stages of public administration systems development. Purpose of the article is to analyse and define the emerging concept of collaborative innovation in the public sector and indicate the major challenges relating to their generation and implementation. Benchmarking, generalisation and synthesis will be used as the methods in order to achieve the purpose of the article. Contemporary challenges of public governance lead to the change of the concept and operational principles of public sector organisations and encourage the need for innovation. The traditional, hierarchical innovation development conception is changed by collaborative innovation, which is characterised by networking, promotion of creativity and unification of resources. Significant principles for effective collaborative innovation become inter-organisational trust, knowledge sharing, informal leadership, ensuring the necessary resources and conditions for experimentation. Application of collaborative innovations requires adaptation to the changing positions of power and transformation of traditional roles of public sector employees. ; Dabartinė viešojo administravimo sistemų evoliucija neatsiejama nuo įvairių praeities ir dabarties iššūkių. Inovacijos viešajame sektoriuje kaip reiškinys yra itin kompleksinis ir sudėtingas, nes jis yra neatsiejamas tiek nuo politinių, administravimo ir technologinių dedamųjų, skirtingų viešojo administravimo vystymosi etapų. Straipsnyje yra siekiama apibrėžti naujai besiformuojančią bendradarbiavimu grįstų inovacijų koncepciją viešajame sektoriuje bei identifikuoti esminius jų generavimo ir plėtros iššūkius. Tikslui pasiekti taikomi lyginamosios analizės, apibendrinimo ir sintezės metodai. Šiuolaikiniai viešojo valdymo iššūkiai sąlygoja viešojo sektoriaus organizacijų sampratos ir veiklos principų kaitą ir skatina inovacijų poreikį. Tradicinį, hierarchinį supratimą apie inovacijų kūrimą ir įgyvendinimą keičia naujajam viešajam valdymui būdinga bendradarbiavimų grįsta inovacijų kūrimo koncepcija, pasižyminti tinkline sąveika, kūrybiškumo skatinimu ir resursų suvienijimu. Reikšmingais principais siekiant veiksmingo bendradarbiavimu grįstu inovacijų kūrimui tampa tinkamos teisinės ir politinės aplinkos formavimas, tarp-organizacinis pasitikėjimas, žinių dalijimasis, neformali lyderystė, reikiamų resursų užtikrinimas ir sąlygų eksperimentavimui sudarymas. Esminiais iššūkiais bendradarbiavimu grįstų inovacijų kūrimui ir įgyvendinimui laikytini valstybės tarnautojų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų pasipriešinimas pokyčiams, baimė prisiimti riziką, skirtingos suinteresuotų pusių dalyvaujančių inovacijų kūrime motyvacijos, organizacinė kultūra, tinkamų žmogiškųjų išteklių stoka, abstraktūs ar net konfliktuojantys tikslai. Viešojo sektoriaus vadybininkams sudėtinga prisitaikyti prie kintančių galios pozicijų ir jų vaidmens transformacijų, kuomet bendradarbiavimu grįstų inovacijų kontekste jie neužima dominuojančios pozicijos.

Women's exposure to political power and their influence on policies has expanded tremendously in recent decades. However, females are nowhere proportional to males in their impact and practice of political legitimacy, although political empowerment research on women's role is continuing. The Indian government national program of 'Panchayati Raj Institutions' act of 1992 was an outstanding policy mechanism for increasing women's political participation at the national level. This act provides 50 % reservation seats for women in the Local Self Government, and thus women were capable of attaining power in the political realm. Through this policy, there is a greater possibility for women to elected in the political realms and thus process a higher role in welfare mechanisms in their respective administrative locality than before. In this context, this article aims to explore the importance of the Panchayati Raj Institution policy on the political empowerment of women in the panchayat. To find out the impact of policy, this paper conducted an empirical study by collecting the primary data from elected women representatives in one district of Kerala. The results could assess the significance of increasing women's political empowerment and their position in Kerala society. ; Per paskutiniuosius dešimtmečius ženkliai išaugo moterų politinė galia ir moterų vaidmuo politiniuose procesuose. Tačiau moterų įtaka vis dar nėra proporcinga vyrų daromam poveikiui. Tai ypač pastebima teisėkūros ir teisinių praktikų diegime ir reprezentacijoje. Todėl yra svarbu organizuoti moterų politinio įgalinimo tyrimus bei mokslinius debatus apie moters vaidmenį ir reprezentaciją politinėje arenoje. 1992 m. Indijos vyriausybė priėmė Nacionalinę programą "Panchayati Raj Institutions". Ši programa yra puikus politinio mechanizmo, didinančio moterų dalyvavimą politiniuose procesuose, pavyzdys. Šiuo įstatymu moterims yra suteikiama 50 % vadovaujančių vietų vietos savivaldos institucijose. Tokiu būdu moterys bent jau oficialiai įgijo lygias teises vietos savivaldoje. Ši programa taip pat prisideda prie moterų didesnio matomumo politinėje arenoje, todėl moterys turi daugiau galimybių būti išrinktos į politinius postus ir tokiu būdu atlikti svarbesnį vaidmenį sprendimų priėmimo procesuose. Atsižvelgiant į esamą kontekstą, šiuo tyrimu yra siekiama išnagrinėti vietos savivaldos institucijų įtaką įgalinant moteris siekti svaresnio politinio vaidmens ir reprezentacijos. Tam buvo pasirinktas empirinis tyrimas. Jį sudarė kokybiniai interviu su vietos savivaldos politiniais lyderiais Indukki rajone Keralos valstijoje Indijoje. Pirminių duomenų analizė atskleidė moterų politinės galios augimą ir šio augimo reikšmę Keralos valstijoje.

[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian] In the article, while differentiating between the resistance theories of Badiou, Deleuze, and Guattari, the attempt is made to emphasize Badiou's critique of the theory of asubjective becoming and desire as well as his attempt to develop it into the dialectics between the insurgent students and what Deleuze and Guattari call the "missing people". Badiou's theory of the subject, based on the works of Hegel, Lenin and Mao, is regarded as a counterpoint to the theories of revolutionary desire. The revolutionary strategies of Lenin and Mao, based on Hegel's philosophy, allow them to create the concepts of totality as the unity of the opposites, as the split One, as well as to determine the conflictual dialectical process that conditions the rise and existence of a revolutionary subject – party. While relating the dialectical concepts of the above mentioned authors with Badiou's concepts of scission, torsion and periodization, Badiou's logic of the subject is explained. It allows revolutionary forces to constantly resist the institutional practices of placement, destroy stability and immerse into the new cycles of struggle instead of undergoing the process of recuperation and return to the system. The above mentioned concepts meaningfully supplement the vocabulary of social movements and minor politics. Allowing them to spread beyond their comfort zones and to aim at what for them is still a "noumenon": the sphere of everyday strugglesfor dignity and survival. We, not the "missing people", have to be the protagonists of such struggles. ; [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Šiame straipsnyje nušviečiamos ankstyvojo Alaino Badiou filosofinės kūrybos laikotarpio politinės sampratos, siejant jas su jo formavimuisi reikšmingų filosofų, politinių teoretikų ir praktikų – Hegelio, Lenino ir Mao Dzedongo – veikalų interpretacijomis. Šių autorių suformuluotos ir politiniais veiksmais patvirtintos idėjos Badiou leidžia, viena vertus, kritikuoti kitų poststruktūralizmo teoretikų, pirmiausia – Deleuze'o ir Guattari, kuriamas pasipriešinimo šiuolaikinei galiai teorijas, kita vertus – pagrįsti savitą subjekto sampratą, iš dalies lėmusią šiuolaikinio politinio subjekto studijų atgimimą ir suklestėjimą paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Keliama hipotezė, kad teorinė veikla ir politinė patirtis Badiou leidžia kurti originalią besipriešinančio subjekto figūrą, kritišką ne tik galios, bet ir kai kurių pasipriešinimo jai strategijų atžvilgiu.

Nors anaiptol ne kiekvienas teisės reguliuojamas santykis yra konstitucinis, teisės kalboje sąvokai "konstituciniai santykiai" dažniausiai pridedamas epitetas "teisiniai", todėl natūraliai kyla klausimas, ar jie apskritai gali būti neteisiniai. Šiame straipsnyje bandomos nagrinėti teisinės problemos susiaurinamos iki kelių sąlygiškai savarankiškų, bet tarpusavyje glaudžiai susijusių ir šio tyrimo objektą apibūdinančių klausimų grupių. Viena jų aprėpia klausimus, kylančius iš teorinės konstitucinių santykių sampratos ir jų elementų analizės. Metodologiškai vadovaujantis konstitucinės teisės, kaip valstybės aukščiausiosios teisės, paradigma formuluojama pamatinė tezė, kad iš Konstitucijos kylantys santykiai visada yra teisiniai santykiai (o teisiniai santykiai anaiptol ne visada yra konstituciniai); parodoma, kad konstitucinių santykių apibrėžtis teisiškai yra pakankama, nereikalaujanti tokius santykius papildomai apibrėžti kaip teisinius. Kitai probleminių klausimų grupei priskirtini asmens pagrindinių teisių klausimai. Straipsnyje teigiama, kad pagrindinės teisės nėra konstitucinių santykių objektas, o yra pats konstitucinių santykių pamatas, jų determinantas, konstitutyvinis šių santykių elementas ir tai nėra atsiejama nuo pačios konstitucionalizmo idėjos. Toks šio tyrimo problematikos išskaidymas ir išryškina pamatinę prielaidą: asmens–asmenų susivienijimų–valstybės santykiai yra ir turi būti subordinuoti vienai aukščiausiajai teisei, suderinančiai šių elementų sąveiką, – Konstitucijai. Straipsnio tikslas yra parodyti, kad šie santykiai neviršija Konstitucijos, t. y. jos teisinės galios bei vertybių sistemos, ribų, nes tik aukščiausios teisės (formalios ir jurisprudencinės), o ne ordinarinės teisės reglamentuojami santykiai yra konstituciniai. Todėl straipsnio tikslas ir yra atskleisti konstitucinių santykių specifiką konstitucinės teisės kaip aukščiausiosios teisės sampratos kontekste ir atsakyti į klausimą, ar įmanoma suformuluoti teisiškai pakankamą konstitucinių santykių definiciją apimant visus klasikinius teisinių santykių elementus. Šiuo darbu taip pat siekiama paskatinti konstitucionalistus padiskutuoti konstitucinių santykių sampratos klausimu. Straipsnyje analizuojama moderni konstitucinės teisės samprata atskleidžiama ar net plėtojama per naujai pateikiamą konstitucinių santykių sampratą, todėl "tradicinės" ir "modernios" koncepcijos sankirtos nagrinėjimas lemia ir temos aktualumą bei šio straipsnio naujumą Lietuvos teisės moksle. Mokslinė doktrina šio straipsnio tyrimo objekto klausimu iki šiol nėra peržengusi oficialios konstitucinės doktrinos atskleisto turinio ribų, daugelyje analizuotų konstitucinės teisės darbų paprastai vengiama apibrėžti konstitucinius santykius, arba konstitucinių santykių specifika iš viso nėra atskleidžiama per klaidingus bandymus įsprausti juos į definicinius rėmus. Kad tokių klausimų kėlimas nebandant suformuluoti galimų argumentuotų atsakymų variantų netaptų savitikslis, tema nagrinėjama taikant klasikinius mokslinio tyrimo metodus: istorinį, lyginamosios teisėtyros, teleologinį (normų tikslo – objektyvusis elementas, teisės akto leidėjo valios – subjektyvusis elementas), lingvistinio teisės aiškinimo, sintezės, sisteminės analizės.

The aim of this article is the investigation of the extent to which Eugene O'Neill, in his dramaThe Dreamy Kid, (re)constructs, or employs, the black macho myth, which negatively imagesblack men as marginalized and violent. This undertaking questions O'Neill's self-proclaimedprogressive racial attitudes and stated focus on the universal nature of human existence, whichhe professed to express through drama. Moreover, the article challenges the mainstream viewof The Dreamy Kid as progressive. Although the play focalizes the experience of a marginalized black man, which could be interpreted as the playwright's concern with the unjust racialand class stratification of American society, O'Neill's production, unfortunately, contains anumber of pervasive stereotypes relative to black people's alleged moral degeneracy, primitiveness, and violent behavior, which threatens the white dominated constructed order. In termsof gendered racial politics, in the article attention is given to O'Neill's presentation of blackmale negotiations with the white patriarchal power structure, embodied by the police forces,and with black matriarchy, represented by O'Neill's stereotypical character portrayal of adominant elderly black woman. Lastly, an overall analysis is performed in light of the call foran autonomous black art, which emerged among black artists in opposition to the demeaning,unrealistic, stereotypical portrayals of black victims of oppression by white American writers. ; Straipsnyje siekiama išnagrinėti, kiek išsamiai Eugene'as O'Neillas savo dramojeVaikiščias Drymis(re)konstruoja ar taiko juodojo mačo mitą, pagal kurį juodieji vyrai yra vaizduojami neigiamai – kaip įtūžę ir visuomenės atstumti. Analizuojamos O'Neillo asmeninės pažangios rasinės pažiūros, jo nuostatos dėl universalios žmogiškosios egzistencijos, tai vertinama kaip tvirtas dramos pagrindas. Į minėtoje dramoje vyraujančios krypties pažiūras žvelgiama kaip į progresyvias. Nors dramos centre yra visuomenės užribyje atsidūręs juodasis, o tai gali būti laikoma dramaturgo išreiškiamu susirūpinimu neteisinga Amerikos visuomenės rasine ir klasių stratifikacija, vis dėlto O'Neillo kūryboje gausu plačiai paplitusių stereotipų, susijusių su tariamu moraliniu juodųjų nuosmukiu, jų primityvumu ir agresyviu elgesiu, kurie kelia grėsmę vyraujančiai baltųjų sukurtai tvarkai. Kalbant apie rasinius lyčių įsitikinimus, straipsnyje dėmesys skiriamas tam, kaip O'Neillas vaizduoja juodųjų vyrų derybas su baltųjų patriarchalinėmis galios struktūromis. Jas rašytojas perteikia stereotipišku dominuojančios pagyvenusios juodaodės moters paveikslu. Taip pat gilinamasi į nepriklausomą juodaodžių meną, kurtą jų menininkų kaip priešpriešą baltųjų amerikiečių rašytojų skelbiamiems žeminantiems, stereotipiniams priespaudą kenčiančių juodaodžių aprašymams.

The partnership structure influences the possibility to implement joint goals in general. It can develop, maintain or encumber the collaboration process and value of a partnership. Thus, the facilitative structure of a partnership is an actual constituent of efficient inter-organizational partnership implementation. The aim of the research is to develop a conceptual structural model for effective interorganizational partnership in Local Government. There are two such models presented in the article. Models are based on principles of involvement, participation, commitment, personal and group responsibility and comprise vertical and horizontal interaction of social subjects. These models: a) allow to reduce bureaucratic obstacles that occur because of the influence and powers of sponsoring institutions and supervisory authorities on initiation and implementation of inter-organizational programmes and projects; b) eliminate subordinate relations among municipalities and other partnership participants; c) encourages social responsibility of interorganizational interaction participants since organizations realizing programmes and projects become partially economically interested not only in achievement of the set goals but also in assurance of positive social effect in a long-term perspective. ; Savivaldybės užtikrina ryšį tarp piliečių, bendruomenių, įvairių organizacijų ir valstybės institucijų. Svarbu užtikrinti kokybišką šių socialinių subjektų sąveikos egzistavimą, gebėti integruoti ir įgyvendinti skirtingus jų tikslus. Tiek mokslininkai, tiek praktikai sutaria, kad vietos savivaldoje ir apskritai viešajame sektoriuje partnerystė ir bendradarbiavimas suteikia didžiausią naudą plačiausiam naudos gavėjų ratui. Galimybę pasiekti organizacijų bendrai užsibrėžtus tikslus, įgyvendinti jungtinius projektus ypatingai veikia partnerystės struktūra. Ji gali skatinti, remti arba stabdyti bendradarbiavimo procesą, įtakoti partnerystės teikiamą naudą. Tad straipsnyje susitelkiama į vietos savivaldos tarporganizacinės partnerystės struktūrinio modelio paieškas: apibendrinami teoriniai organizacijų sąveikos modeliai, diskutuojami ekspertų apklausos, kurios tikslas – identifikuoti partnerystės įgyvendinimo problemas, kylančias dėl netinkamos organizacinės struktūros, rezultatai. Teorinio bei empirinio tyrimo pagrindu konstruojami du skirtingos apimties konceptualieji vietos savivaldos tarporganizacinės partnerystės struktūriniai modeliai. Pateiktieji modeliai apjungia vertikaliąją bei horizontaliąją socialinių subjektų sąveiką ir yra pagrįsti interesų grupių įtraukimo, dalyvavimo, įsipareigojimo ir asmeninės bei grupinės atsakomybės principais. Šie modeliai: a) panaikina tiesioginio pavaldumo ryšius tarp savivaldybių, valstybės institucijų, kitų organizacijų ir tarporganizacinės programos arba projekto įgyvendintojų; b) atveria daugiau galimybių socialiniams subjektams veikti proaktyviai, kadangi leidžia sumažinti biurokratinius suvaržymus, iškylančius dėl suinteresuotų organizacijų ir priežiūros institucijų įtakos, taip pat - dėl galios, inicijuojant ir įgyvendinant partnerystės programas ir projektus; c) skatina tarporganizacinės sąveikos dalyvių socialinę atsakomybę ir sudaro sąlygas užtikrinti teigiamą socialinį poveikį ilgalaikėje perspektyvoje.

The governing system organized on the principal of the separation of the powers including their interrelated checks and balances offers the classification of (he power between the independent structures in decision making. Such a system of governing aims to the balance support by using one power for keeping the other in the conditions where opposite and competing interests are acting. In this case, apparently, there can not be a balance where one power surpasses the other ones. The system of checks and balances among the post-soviet states does not insure such a balance, moreover, for nowadays a monocentric but not a polycentric system of power is available therein. Thus the governing in the democratic society is not settled only to the order and control as it is in some of the post-soviet countries but insures an activity of different structures which undertake various methods for the solution of the problem. In the totality these methods allow people to solve conflicts in a peaceful and con¬structive way and to seek for more effective ways in decision making. People's interests are different but they are capable of completing each other effectively in the result of which the inter-depending community of interests is formed. Due to the above mentioned, a lot depends on the maturity and development rate of the civil society and political pluralism for the formation of the polycentric system of power. ; Valdymo sistema remiasi valdžių padalijimo principu, taip pat "stabdžių ir atsvarų" principu, kuriuo klasifikuojamos valdžios galios tarp nepriklausomų sprendimus priimančių struktūrų. Tokia valdymo sistema siekiama balanso tarp vieno subjekto įgaliojimų kontroliuoti kitą, kurio interesai yra priešingi kontroliuojančiam, ir atvirkščiai. Postsovietinėse valstybėse vartojamas "stabdžių ir atsvarų"principas neužtikrina minėto balanso, dar blogiau, kad šiuo metu diegiama monocentrinė, bet ne policentrinė valdžios sistema. Kai kuriose postsovietinėse valstybėse valdymo sistema tarnauja tvarkos ir kontrolės palaikymui, tačiau demokratinėse valstybėse siekiama ir kitų tikslų - garantuoti skirtingų ir įvairiais metodais sprendžiančių pro-blemas struktūnį veiklą. Tie metodai leidžia asmenims konfliktus spręsti taikiu ir konstruktyviu keliu ir taip pasiekti geriausių rezultatų. Asmenų poreikiai yra skirtingi, bet gali papildyti vienas kitą, ir tada susiformuoja vienas nuo kito priklausomi bendruomenės interesai. Pabrėžtina, kad policentrinės valdžios jėgų sistemos formavimasis priklauso nuo visuomenės išsivystymo ir brandumo lygio bei politinio pliuralizmo.

The article aims to assess Iran's threat to the international community (especially to the U.S. interests in the Middle East region and Israel's security) and thereby opposes several stereotypes intervening in Iran's foreign policy analysis. Evidently, they became a source of erroneous presumptions and induced a securitized policy towards Iran, which can be unnecessary and dangerous for the international community itself.The vastly recognized discourse that Iran is producing mass destruction weapons or even is eager to use them to confront the U.S. and Israel can be indicated as an example of such presumptions. The researcher E. Said has stated that the Middle East region has been mystified and irrationalized. This tendency served as a political strategy to approve imperial ambitions and actions. Unfortunately, the same strategy became an obstacle to clearly understand the current political processes in the Middle East.It is obvious that Iran's foreign policy is directed against the U.S. and Israel, but the assumption that Iran's ideological system contradicts the nation state security interests (which inevitably would be affected in case of the nuclear war) has no analytical background. Moreover, the U.S. National Intelligence Estimate and the IAEA reports conclude that no evidences were found to prove the military dimension of Iran's nuclear program. So, the article proceeds with the analysis of the Iran's regional power projections to answer the question what the nature of a real Iran's threat can be. ; Nuo islamo revoliucijos 1979 m. Irano veiksmų, ketinimų ir įtakos klausimai buvo sugrėsminami. 2005 m., Mahmudui Ahmedi-Nedžadui tapus prezidentu, tarptautinės bendruomenės santykių su Iranu struktūra įgavo dabartinį paranojiško įsibaiminimo dėl chroniško Irano ketinimų nesupratimo pavidalą. Irano užsienio politikos tikslų įvertinimas tampa ne tik svarbiu, bet ir pavojingu uždaviniu. Neteisingas vertinimas, kuris galimas ne vien dėl prieštaringų Irano signalų nesupratimo, bet ir dėl menko nusimanymo apie šalies politinį režimą, gali paskatinti imtis nereikalingų, tarptautinės bendruomenės saugumui įtakos turinčių veiksmų. Straipsnyje, analizuojant Irano regioninės galios projekcijas, siekiama atsakyti į klausimą, ar Islamo Respublika kelia grėsmę JAV interesams ir Izraelio saugumui, o jei taip, koks šios grėsmės pobūdis. Taikant nuosaikaus konstruktyvizmo konceptualų aparatą, atliekama Irano užsienio politikos interesų bei materialiųjų ir idėjinių galimybių juos įgyvendinti analizė. Aptariant Irano materialiąsias galimybes yra įvertinamas branduolinės programos veiksnys, įtakos tinklų Vidurio Rytų regione plėtra. Aptariant idėjines galimybes analizuojama Irano religinė doktrina ir jos įtaka strateginiams pasirinkimams.

Social capital is a term, which is widely used in social sciences today. The concept has been coined by the French philosopher and sociologist Pierre Bourdieu and popularized by the American political scientist Robert Putnam. However, the two authors talk of rather different phenomena while using the same term; they assign different importance (cause-effect) to different components and events of the social life; they draw rather dissimilar recommendations concerning actions of the public authorities and individuals. In this text the two theories are outlined, then some data from the survey "Social capital in Kaunas and Kaunas region" conducted in spring 2003 are presented and interpreted. The interpretation does not allow much hope that the social capital understood as participation in social activities and voluntary organizations might in some automatic (miraculous) way – without changing power relations and increasing material well being of the majority of social groups – lead to enhanced citizenship and community development. Active and responsible role of the municipalities (local authorities) might be one of the actual leverages to encourage and improve development of civil society (non-governmental organizations). Sociological research shows that the social capital in a constructive way shall be understood as dependent variable, which might be positively influenced (affected) by the "good" governance. ; Socialinis kapitalas – sąvoka, plačiai ir įvairiai vartojama šiandienos socialiniuose moksluose. Į mokslo terminiją ją įtraukė prancūzų filosofas ir sociologas Pierre'as Bourdieu, o ypač išpopuliarino amerikiečių politologas Robertas Putnamas. Šių mokslininkų taikomi analizės vienetai, keliami klausimai ir daromos išvados yra tiesiog radikaliai skirtingos. Ir nors iš jų studijų išplaukiančios rekomendacijos nėra tarp savęs nesuderinamos, – jos papildo ir sustiprina viena kitą, – vis dėlto jos apima skirtingus prioritetus, priskiria nevienodą svarbą įvairiems socialinio gyvenimo reiškiniams. Tekste pristatomos abi teorijos ir jų pagrindu interpretuojami tyrimo "Kauno socialinis kapitalas" duomenys (2003). Išryškinama, kad nėra didelės tikimybės, jog socialinis kapitalas, aptinkamas dalyvavimo visuomeninėje veikloje ir nevyriausybinėse organizacijose dėka, gali kokiu nors reikšmingu ir automatišku (stebuklingu) būdu – nesikeičiant galios santykiams ir nedidėjant bendrai daugumos gyventojų materialinei gerovei – didinti pilietiškumą ar bendruomenės raidą. Aktyvus ir atsakingas vietos valdžios (savivaldos) vaidmuo yra vienas iš svertų, kurie gali paspartinti ir pagerinti pilietinės visuomenės (nevyriausybinių organizacijų) raidą. Sociologinis tyrimas rodo, kad socialinis kapitalas konstruktyviai turėtų būti suvokiamas kaip priklausomas kintamasis dydis, kurį gali teigiamai veikti "geras valdymas".

In this paper will be presented the main arguments of the New Class theories as well as some relevant critics and further elaboration of issue that appeared in later discourse on Western intellectuals mainly by theoretical assumptions in Jacoby and Lash works. And the last part of paper will be devoted to the fruitful use of this approach in works of well known researches of post-communist transformation such as I. Szelenyi and G. Konrad in Hungary, M. Kempny, J. Kurczewska and E.Mokrzycki in Poland, I.Bernik in Slovenia and L. Donskis in Lithuania, L. Greenfeld and L. Gudkov in Russia. ; Šis straipsnis siekia apžvelgti vieną iš pagrindinių Vakaruose plėtojamų diskursų, susijusių su intelektualais ir jų vaidmeniu šiuolaikinėse išsivysčiusiose visuomenėse, o taip pat apsvarstyti šio diskurso atgarsius posovietinėje sociologijoje. Šio diskurso ištakose - Bello ir Gouldnerio teorinės įžvalgos apie naujosios klasės atsiradimą keičiantis visuomenės poreikiams šiuolaikinių aukštųjų technologijų kontekste. Bellas pabrėžia vis didėjančią šios klasės įtaką ir galią, susijusią su monopolistiniu žinių ir sugebėjimų valdymu bei vyraujančiu šios klasės vaidmeniu, kuriant, platinant ir diegiant žinojimą. Tuo tarpu Goudneris, visiškai pritardamas tokios klasės spartaus formavimosi koncepcijai, gerokai praplečia diskursą teigdamas, kad šioji klasė nėra apolitiška, be to, ji turi dvejopą prigimtį: viena vertus, ji yra inovacijų šaltinis, tačiau, kita vertus, ji turi elitistinių kultūrinės buržuazijos bruožų gindama savo materialinius bei galios siekimo interesus. Naujosios klasės teorija apie vis didėjančią intelektualų bei techninės inteligentijos galią bei vaidmenį sulaukė plataus atgarsio tarp Vakarų mokslininkų. Vieni plėtojo ir gilino šias teorines įžvalgas, ypač pabrėždami vis stiprėjančią elitistinę naujosios klasės laikyseną, jos kosmopolitizmą, narcisizmą ir savi-izoliaciją nuo likusios visuomenės dalies (Lasch, Freedman, Pels). Kiti (Jakoby, Eva-Etzioni) atskleidžia naujus neigiamus šios klasės bruožus: konformizmą, priklausomybę nuo pajamų šaltinių, atitrūkimą nuo visuomeninės veiklos. Tačiau nemaža dalis tyrėjų (pvz., Flack, Goldfarb ir kiti) randa ir teigiamų tendencijų: pvz., didėjančią įtaką naujiems socialiniams judėjimams, pilietinei visuomenei bei demokratijos stiprinimui. Naujosios klasės diskursas rado stiprų atgarsį ir tarp posovietinių šalių sociologų, tiriančių inteligentijos ir intelektualų vaidmenį šiame regione. Daugelis jų įvairiai panaudoja ir praturtina šį diskursą: ieško panašumų, kritikuoja ar kelia hipotezes apie posovietinių intelektualų ateitį, turėdami mintyse, kad visuomenės raida gali priartėti prie išsivysčiusių demokratinių šalių situacijos. Nors vyrauja pesimistinės šios grupės nykimo ir vaidmens mažėjimo prognozės, naujosios klasės diskurso teorinės įžvalgos suteikia galimybes giliau pažvelgti į intelektualų prisitaikymo prie naujųjų sąlygų procesą ir jų savi-realizaciją kuriant pilietinę visuomenę.

There is a lack of research in the sphere of family policy formation in Lithuania. Besides, there are not enough studies dealing with a comparison of the problems of family policy formation in Lithuania and other countries. In order to fill this gap, the goal of the present article is to analyse and compare the processes of family policy formation in the Baltic States and Poland. The author of the article presents the results of Lithuanian, Latvian, Estonian and Polish experts' interviews, which were carried out in 2006-2007. Semi-structured interviews with 12 experts (7 experts from Lithuania, 3 from Latvia, 3 from Estonia and 3 from Poland) were conducted through face-to-face meetings or by telephone focusing on the peculiarities of family policy formation processes in each country. The experts represented the elite of the field of family policy formation: policy makers and researchers.The limited scope of the article does not allow presenting the whole picture of the process of family policy formation. Therefore, the article focuses on the problems of family policy formation that deal with situation analysis as well as family policy monitoring and evaluation.Research data show that not enough analysis is done before making decisions in forming family policy in Lithuania, Latvia and Poland. As a result, policy makers concentrate on the development of separate family policy measures instead of developing the whole system of measures.The other aspect of policy formation process analysed in the research is the monitoring and evaluation of family policy. Research data show that the monitoring and evaluation of family policy is one of the weakest points of the policy formation process in the researched countries. All the experts underlined difficulties in measuring the effectiveness of family policy and the necessity to monitor not separate measures but the whole system of measures. According to experts, the monitoring and evaluation of family policy in the researched countries is insufficient.In general, the analysis of the experts' attitude shows that insufficient situation analysis, inadequate cooperation between scientists and politicians, lack of attention to the monitoring and evaluation of the implementation of family policy measures make it difficult to learn from mistakes and to design an efficient family policy. ; Šeimos politikos formavimo procesas Lietuvoje nepakankamai ištyrinėtas: pasigendama lyginamųjų tyrimų, kuriuose būtų atskleidžiamos Lietuvos šeimos politikos formavimo, palyginti su kitomis ES šalimis, problemos.Straipsnyje pristatomi 2006–2007 m. apklausos rezultatai, išryškinantys Baltijos šalių ir Lenkijos ekspertų požiūrį į šeimos politikos formavimo problemas. Remiantis tyrimo rezultatų analize galima daryti išvadą, kad vis dar nepakankamas politikų ir mokslininkų bendradarbiavimas, riboti finansiniai ištekliai, per mažas dėmesys šeimos politikos priemonių sistemos įgyvendinimo stebėsenai ir vertinimui sunkina galimybes formuoti veiksmingą šeimos politiką.