Šeima kaip privatinės teisės institutas ir esminis viešosios teisės integralumo veiksnys

In: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, Band 14, S. 9-19

Abstract

Straipsnyje, pateikiant teorinį viešosios ir privatinės teisės santykio aiškinimą, siekiama pažvelgti į visuomenės moralines nuostatas dėl šeimos instituto teisinio reguliavimo. Kritikuojama nekorektiškai aiškinama valstybės teisinio neutralumo tezė, pagal kurią, šeimos kūrimas yra visiškai autonominis privačių subjektų reikalas, ir todėl valstybė negali piršti kokio nors šeimos idealo. Parodoma, kad tokia pozicija remiasi nekritišku teisės ir moralės skyrimu, teisei ir moralei bendrų universalių vertybių neigimu. Straipsnyje teigiama, kad liberaliojoje teisės doktrinoje, remiantis visuomenės kolektyvinėmis etinėmis nuostatomis, neišvengiamai preziumuojama kaip viešosios teisės imperatyvas individo unikali prigimtis, jo teisės į lygybę ir pasirinkimo laisvę. Tokiu būdu parodoma, kad privatinės teisės kompetenciją ginti individų laisvą susitarimą lemia ne jų individuali gamtinė, bet visuomeninė kolektyvinė būtis. Remiantis visuomenės narių laisvės ir lygybės bendruomenine kilme, nagrinėjama šeimos instituto pagrindinė prokreacinė funkcija, kurios reikalauja bendruomeninis identitetas (bendruomenės siekis išlikti istorijoje). Parodoma, kad, valstybei proteguojant skirtingų lyčių santuokas, ne paneigiama individų pasirinkimo laisvė, bet, atvirkščiai, pasirinkimo laisvei suteikiamas prasmingas turinys, kuris išplaukia iš universalių vertybių, bendrų teisei ir moralei. Straipsnyje teigiama, kad siekis sumenkinti tradicinės šeimos socialinę svarbą yra grėsmingas, nes pažeidžia pagrindinį socialinės integracijos modelių šaltinį – tradicinę šeimą.